Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efatá!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“. (Mk 7, 31-37)
Kas yra kurčias nebylys? Žmogus, atskirtas nuo bendrystės su saviškiais. Jis negirdi jų, o jie negirdi jo. Tai žmogus, įkalintas savo vienatvėje. Durys išeiti užrakintos.
Mesijas nesišalina tavo ligos, neįgalumo, kenčiančio kūno.
Jėzus pasiima jį nuošalėn. Dievas visada subtilus ir labai dėmesingas kiekvienam asmeniui. Svarbiausi dalykai įvyksta toli nuo minios ir TV kamerų akių. Susitikimas su Jėzumi taip pat.
Jėzus nesibjauri sužalotų žmogaus organų. „Jis įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį“. Šitas Mesijas nesišalina tavo ligos, neįgalumo, kenčiančio kūno. Daug daugiau – jis sumaišo savo seiles su tavosiom. Suvienija tavo gyvastį su savąja.
Gydymui nereikia keistų, ezoterinių, magiškų veiksmų. Gydymui reikia vien kontakto, kuris išreikštų užuojautą, meilę, dieviškąjį švelnumą kenčiančiam.
Viskas yra palydima vieninteliu žodžiu, galingu žodžiu, aiškiu, aramėjišku: „Efatá!“ „Atsiverk bendrystei su Dievu, su savo broliais ir seserimis… Atsiverk klausymosi ir dialogo džiaugsmui… Atsiverk bendrumui, kuris gimsta širdžių artumu, padovanojamu tavo tariamais žodžiais...“
Bendravimas su Dievu neįmanomas be klausymosi ir žodžių. Krikščionis yra žmogus, kuris santykiui su Dievu pirmiausia naudoja ausis, o tik paskui liežuvį.
Tai, atrodo, turėjo labai paveikti Jėzaus mokinius, jei šitas veiksmas, tiesiog vadinamas Efatá, yra kartojamas kiekvieno Krikšto metu. Lietuvos Vyskupai (turėję tam teisę) šio ženklo nepaliko Lietuvoje krikštijamiesiems. O gaila…
Nes čia ne toks jau nesvarbus veiksmas. Jis primena, kad bendravimas su Dievu neįmanomas be klausymosi ir žodžių. Krikščionis yra žmogus, kuris santykiui su Dievu pirmiausia naudoja ausis, o tik paskui liežuvį. Jei šie organai „nedirba“ ar jei naudojamas tik vienas kuris, ar, dar blogiau, vienas užstoja kitą, Dievo patirtis būna nedarni. Kaip mes šiandien mėgstame vadinti „subjektyvi“. Tokia religija, šiandien labai išplitusi, būna paprasčiausiai egoistiška („mano dievas“, „aš tikiu savaip“, „meldžiuosi prie upelio“).
Vos pakrikštytam kūdikiui kunigas atlieka tą patį Jėzaus veiksmą. Tik taria jau kitokius žodžius: „Viešpats Jėzus Kristus, kuris padaro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba, tau teleidžia veikiai išgirsti Jo žodį ir išpažinti tikėjimą Dievo Tėvo garbei ir šlovei“.
Pirmiausia Jis atveria mūsų ausis, paskui liežuvį. Ar leisime Jam kasdien ištarti “Atsiverk!” Ar esame pasiruošę tai ištarti savo ir kitų gyvenimui?
Kas bus su pakrikštyto kūdikio tikėjimu? Tai visiškai priklausys (bent pirmaisiais gyvenimo metais) nuo tėvų. Jam perduos tik tai, kuo iš tikrųjų gyvena. Jei jų tikėjimas yra sudarytas vien iš epizodiškų veiksmų ar apeigų, vaikas pažins tokio stiliaus religiją. Jei jų egzistencijoje yra vietos klausymuisi ir dalogui, tada įmanomas tikro susitikimo stebuklas.
Pirmasis Biblijos puslapis pasakoja apie pasaulį, kurį sukūrė Dievas. Dievas matė, kad tai buvo gera. Evangelistas Morkus pastebi tą patį: „Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė!“ Pirmiausia Jis atveria mūsų ausis, paskui liežuvį. Ar leisime Jam kasdien ištarti „Atsiverk!“ Ar esame pasiruošę tai ištarti savo ir kitų gyvenimui?