Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus. Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje. Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi“. (Mt 3, 1-12)
Svarbiausia - metanoia
Judėjos dykumoje Jonas skelbia Mesijo atėjimą. Visas Jono gyvenimas tapo šauksmu, primygtiniu kvietimu priimti Dievo Pasiųstąjį. Todėl nešvaisto laiko nereikšmingiems dalykams. Jo drabužis primityvus. Jo valgis – tai ką duoda nesvetinga gamta. Jis rūpinasi tik vienu – kviesti.
Tiesą sakant, juk tai apie ką jis kalba, nėra smulkmenos. Atėjo metas. Jonas neieško žodžių. Kirvis jau prie šaknų. Ugnis sudegins šiukšles (suprask, nevaisingus, niekam netinkamus).
Jei jau Dievas nusprendė įsikišti, reiškia, kad pagaliau atėjo taip ilgai lauktas metas, kai istorija pakeis savo kryptį. Tačiau Jį reikia priimti tinkamai. Paprasčiausias fasadų perdažymas čia netiks. Jis laukia ne spektaklio.
„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. Jonas reikalauja autentiško atsivertimo, iš esmės, iš širdies.
„Atsiverskite, nes prisiartino dangaus karalystė“. Jonas reikalauja autentiško atsivertimo, iš esmės, iš širdies. Atsivertimo, kuris matosi konkrečiuose sprendimuose. Tik jie parodo, kad kai kas pasikeitė giliai širdyje. Atsivertimas – graikiškai metanoia, būtų mąstysenos pakeitimas.
Jau Senajame Testamente, ypač nuo Jeremijo laikų, šiuo žodžiu nusakomas gyvenimo krypties pakeitimas. Tai besąlyginis grįžimas prie sandoros Dievo.
Jonas, paskui ir Jėzus, reikalauja atsivertimą įrodyti darbais. Dangaus karalystė reiškia Dievo karalystę. Žydai vengdavo minėti Dievo vardą ir keisdavo jį dangumi. Naujajame Testamente Dievo (dangaus) karalystė suprantama kaip vidinis Dievo viešpatavimas žmonių sielose antgamtine malone. Šis viešpatavimas plėtojasi žemėje, regimojoje Bažnyčioje, ir pasiekia tobulumą amžinajame gyvenime. Į Dievo karalystę įžengiame atgaila ir dvasiniu atgimimu
Jonas neužstoja Mesijo. Jis sakosi negalįs net lygintis su Ateinančiuoju. Jei pranašas savo veiksmais tik kviečia apsivalymui, Dievo Siųstasis veiks visa savo jėga “Šventąja Dvasia ir ugnimi”. Jei pranašas ir labai reikšmingas, Mesijas reikšmingesnis. Pranašas netinkamas net jo sandalus nešioti…
Šiandien, po dviejų tūkstantmečių, mus pasiekia Krikštytojo šauksmas. Mesijas jau atėjęs. Dievo Sūnus įėjo į mūsų istoriją. Dievas tapo vienu iš mūsų.
Ar suprantame ypatingumą to, kas mums padovanota? Lengva pasimesti tarp daugybės antraeilių dalykų ir neatpažinti To, kuris, vienintelis, gali išgelbėti mūsų būtį ir atverti ją amžinumui…
Jono (keiksma)žodis siekia mus supurtyti, atverti mūsiškes akis ir mūsų širdį Dievo dovanai. O taip pat – kad “bet kaip” leidžiamą savo gyvenimą pagaliau pradėtume gyventi. Kad pilkai mažytis gyvenimėlis taptų prasmingu Gyvenimu.
Jono siekis – parodyti mums realybę, įvertinti svarbiausią dalyką, Jį, Jėzų, Jo žodį, Jo žinią, Jo, kaip šiandien sakoma, projektą…
Turbūt tai sutapimas, bet būtent per Kalėdas, atrodo, elgiamės būtent priešingai tam apie ką šaukia Jonas. Ir vėl bus bukai išlaidaujama (niekam nereikalingoms) dovanoms, valgiams, gėrimams?
Jono siekis – parodyti mums realybę, įvertinti svarbiausią dalyką, Jį, Jėzų, Jo žodį, Jo žinią, Jo, kaip šiandien sakoma, projektą…
Kalėdos kitaip? Kodėl ne? Tik nereikia vaidinti. Reikia visko, o svarbiausia – kad būtų vietos Jam, atveriančiam širdį konkretiems meilės darbams, solidarumui, susitaikymui. Kad būtų ne šiaip sau Kalėdos. Bet Šventosios mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Kalėdos. Tik tokios krikščionims reikšmingos.
