Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti.
Palaiminti romieji: jie paveldės žemę.
Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo:
jie bus pasotinti.
Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo.
Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.
Palaiminti taikdariai:
jie bus vadinami Dievo vaikais.
Palaiminti persekiojami dėl teisumo:
jų yra dangaus karalystė.
Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“ (Mt 5, 1-12)
Prisipažinkime, šventumas mus gąsdina. Atrodo nepasiekiamas mūsų galioms, toli nuo mūsų takų, per daug herojiškas mūsų žmogiškoms jėgoms (gal chroniškam silpnumui ?). Kažin ar čia nekvepia nesusipratimu? Kaip suprasti Apreiškime Jonui regimas didžiules nesuskaičiuojamas šventųjų minias, jei daugumai šventumas nepasiekiamas? Kažin ar nesupainiojome šventumo su tobulumu, tai yra, su visišku ir nuolatiniu mūsų atitikimu patikėtiems mums uždaviniams ir atsakomybėms?
Tobulumas, tiesiai šviesiai pasakykim, mums nepasiekiamas. Ir ne visada tai priklausys nuo mūsų. Kiekvienas iš mūsų nešiojamės per kartų kartas perduotą dužumą, įtrūkius, įlaužas. Kiekvienas turime skaitytis su savo kūnu, kuris su savo bėdomis ir neįgalumais neleidžia teisingai suvokti realybę ir pasielgti iš tiesų tobulai. Užteks paminėti banalią slogą ir prisiminti kaip ji pakeičia mūsų nuotaiką ir būdą bendrauti.
Jei šventumas būtų tobulumas, jis būtų labai reta rūšis, praktiškai ant išnykimo ribos.
Jei šventumas būtų tobulumas, jis būtų labai reta rūšis, praktiškai ant išnykimo ribos. Laimei, taip nėra. Turbūt popiežiaus Pijaus IX beatifikacija 2000–siais įvyko taip pat ir dėl to, kad iškilmingai būtų paskelbta, jog šventieji nėra niekada nesuklydę ar išvengę negailestingos istorijos ar dar negailestingesnės artimųjų kritikos. Ne! Šventieji yra paprasčiausiai tie, kurie leido, kad Dievas padarytų kai ką gražaus ir gero, pasinaudodamas moliu, iš kurio buvo nulipdyti. Ir čia šneka ne apie švarias, be įtrūkių vazas...
O štai kur visas grožis: tam, kuris pasitiki Dievu, kuris Jam patiki savo gyvenimą, kuris rimtai žiūri į Jėzaus Evangeliją, atsitinka kai kas nepaaiškinamo. Nežiūrint jo trūkumų, tamsesnių jo gyvenimo tarpsnių, Dievas padaro jį VIP‘u savo Karalystėje.
Šitoks šventumas yra pasiekiamas kiekvienam. Niekas negali pasijusti neįgaliu iš prigimties. Niekas negali pasakyti jog neturi ko pasiūlyti Dievui, kad Jo planai įvyktų. Nei vienas negali sakyti, kad yra netinkama medžiaga iš kurios Dievas galėtų sukurti kad ir mažutį grožio, ramybės, brolystės fragmentą.
Šiandienė šventė – kad šiek tiek atsivertų mūsų akys tam kasdieniškam
Niekas negali pasakyti jog neturi ko pasiūlyti Dievui, kad Jo planai įvyktų.
šventumui, kuris leidžia pasauliui judėti pirmyn. Šitoks šventumas nebus pagerbtas pirmais laikraščių puslapiais, net jei yra ir yra ta pirminė žmonijos pažangos medžiaga. Šita diena yra skirta išgirsti ne virstančio ąžuolo garsą, o augančio ąžuolyno tylą.
Visi Šventieji, kuriuos atmename lapkričio 1–ąją yra daugybė tų, kurie pripažino savo nuodėmę, atsisakė teisintis ir reikalauti privilegijų bei atsidavė vien į Dievo gailestingumo rankas. Jie – ne herojai, kuriais įmanoma tik žavėtis, bet sekti juos – per sunku. Jie – normalūs vyrai ir moterys, mokiniai, įvairiausiais laikais besistengiantys išmokti Evangelijos pamoką. Tarp jų, atrodo, yra ir netikintys geros valios žmonės, gyvenantys ne vien dėl savęs.
Apreiškime Jonui skaitome apie neįtikėtiną reginį: “štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose” (Apr 7, 9). Niekas neišskiriamas. Visos tautos, kultūros yra drauge. Vietos užtenka visiems! Ir ne tik Ten. Ir čia. Net Lietuvoje! Šią minią sudaro Dievo vaikai. Ir tai – šventųjų šeima. Jie atsiliepė į kvietimą būti šios didelės tautos nariais. Jie nėra VIP’ai. Paulius pasakytų: “Kai kurie buvote tokie, bet dabar esate nuplauti, pašventinti, nuteisinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu ir mūsų Dievo Dvasia” (1 Kor 6, 11). Čia kalbama apie silpnuosius, ligonius, apleistuosius. Apie žmones, kurie nestovi, o klūpi prieš Dievą. Ne pakelta, bet nuleista galva. Ne reikalaujantys, bet maldaujantys. Jie - šventieji ne po mirties. Jau nuo dabar, nuo tos valandos, kai tampame Dievo šeimos nariais per Krikštą, nuo tada kai “atsiskiriame” (juk tai reiškia šventas) nuo pasaulio liūdno likimo.
Šventumas yra (turi būti) kiekvieno tikinčiojo esminiu gyvenimo uždaviniu.
Šventumas yra (turi būti) kiekvieno tikinčiojo esminiu gyvenimo uždaviniu. Visų asmeninių ir kolektyvinių idėjų, svajonių, minčių, veiksmų, pasirinkimų, projektų horizontu. Šventumas nėra „asmeninis reikalas“. Panašiai kaip tokiu nėra nei buvimas Dievo vaiku ar priklausymas Jo šeimai.
Tiesą sakant, čia kalbama apie revoliuciją žmonių gyvenime. Evangelijos terminais kalbant, šventumas yra palaimingumas. Evangelijos pagal Matą (5, 1-12) tekstas yra žmogaus būties konstitucija. Palaiminimai gali padėti žmogui išeiti iš dabarties liūdnos padėties. Evangelinė džiaugsmo samprata aukštyn kojom apverčia šiandien dominuojančios kultūros postulatus. Kaip įmanoma būti laimingu kai esi vargšas, liūdintis, taikingas, gailestingas? Bet jei įdėmiai įsižiūrėsime, pamatysime, kad apkartusio gyvenimo priežastys yra nepasotinamas rajumas, linksmybė, arogancija, gašlumas, godumas, nedėmesingumas aplinkai. Šventumo kelias nėra kuo nors ypatingas. Tai tik kasdienės pastangos gyventi pagal Jėzaus Evangeliją.
