Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. (Mt 16, 21-27)
Prarasti, kad atrastum
Čia tikrai ne klaida. Tai tas pats Petras, kuriam Jėzus tik ką sakė: „Esi palaimintas, Simonai, nes ne kūnas ir kraujas tau apreiškė, kad esu Mesijas, bet mano Tėvas. Tu esi ta Uola, ant kurios pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės“… Apie tai mąstėme praėjusį sekmadienį. O štai dabar: “Eik šalin, šėtone! Tu esi trukdis Dievo karalystės kelyje!“
Čia tikrai ne klaida. Tai tas pats Petras, kuriam Jėzus tik ką sakė: „Esi palaimintas, Simonai"
Ką tokio padarė vargšelis Simonas? Jis sureagavo taip, kaip reaguotume kiekvienas iš mūsų. Jėzus saviškiams pranešė apie artėjančią kančią. Tada Petras sako: „Neduok, Dieve, kad taip atsitiktų! To paprasčiausiai būti negali!” Turbūt jis dar buvo euforijoje po tokio sėkmingo Jėzaus išpažinimo Dievo Sūnumi. O gal pasitikėjo, kaip daugybė mūsų, kad, jei išpažįsti Jėzų Dievu, tau neatsitiks nieko bloga... Tačiau Jėzus žino gerai, kad jo tikslas nėra triumfo įžengimas į Jeruzalę (įsivaizduoju su kokia nuotaika šiandien į Jeruzalę įvažiuos krepšinio sirgaliai). Jis turės gerti taurę, ir tai bus skausmo, kančios ir mirties taurė. Tačiau, būtent visiškame pralaimėjime Žmogaus Sūnus, visų paliktas ir atiduotas į jo nekenčiančiųjų rankas, parodys kaip Dievas myli žmones.
Petras, visiškai nieko nesupratęs apie Dievo planus, su savo geranoriškumu ir pasitikėjimu rizikuoja tapti kliūtimi.
O Jėzus, tarsi būtų negana, padidina dozę. Pasirodo, toks turės būti ir kiekvieno jo mokinio kelias! Savo kryžių turės pasiimti kiekvienas! Jau šiandien, o kai kam tik rytoj reikės pereiti per tą patį bandymą – (sunkiai) apsispręsti prarasti savo gyvenimą dėl Jo. Paradoksalu, tačiau tai vienintelis kelias savo gyvenimą išgelbėti.
Jėzus kviečia atiduoti savo gyvenimą. Padovanoti. Tai vienintelis būdas jį išsaugoti, iš tiesų atrasti.
Koks artimas mums Petras savo tikėjimo išpažinimu, ryžtu, trūkumais ir pasitikėjimu! Juk ir mes išgyvename laiką, kai viskas giedra, aišku, saugu. Iš čia mūsų entuziazmas. Tačiau vos tik ateina mažiausias išbandymas, krintame į didžiausią pesimizmą, liūdesį, depresiją. Bandome saugoti savo gyvenimą, apsiginti nuo bet kokios grėsmės.
Jėzus kviečia atiduoti savo gyvenimą. Padovanoti. Tai vienintelis būdas jį išsaugoti, iš tiesų atrasti. Ir jau prailgintą visa amžinybe.
Padovanoti gyveni Jam, reiškia plaukioti giliuose, klastinguose, neaiškiuose vandenyse. Pasitikint ne savimi, bet Juo.
