Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“. Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“.
Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“.
Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“.Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas“! Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“
Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19-31)
Tikriausiai visi norėjome pamatyti ir paliesti. Pamatyčiau Jėzų, ranka paliesčiau ir visi neaiškumai, abejonės išnyktų kaip sniegas pavasarį. Matyti, liesti, – juk tai santykio patirtis, tai fizinio buvimo šalia paguoda. Pamatyti ir paliesti, – tai galėti remtis patirtimi, jau ne “ženklais”.
Visgi ne. Mes turime patirtį, tik ne fizinę. Jaučiame buvimą, tik ne kūnišką. Matome “ženklus”, “pėdsakus”, “nuorodas”, kai ką, kas kalba apie Jį, tačiau tai nėra tiesioginė patirtis. Klausomės Jo Žodžio, bet iš knygos, per liudytojus.
Evangelijos pasakojimas beveik brutaliai mus įstumia į mūsiškę realybę. Jėzus apsireiškia mokiniams po aštuonių dienų toje pačioje vietoje kai durys užrakinamos.
Jėzus tikrai ateis. Reikia ateiti mums. Štai kas svarbiausia. Būti ten, kad susitikimas įvyktų.
Susitikimas akivaizdžiai vyksta šventąjame sekmadienio sambūryje. Jėzus tikrai ateis. Reikia ateiti mums. Štai kas svarbiausia. Būti ten, kad susitikimas įvyktų.
Šventoji Dvasia, Prisikėlusiojo dovana Bažnyčiai, gaivina krikščionių susirinkimus. Tai Jos dėka Knygos puslapis tampa gyvu Žodžiu, kuriuo Viešpats kreipiasi į mokinius. Jos dėka mums padovanojamas Dievo atleidimas, gydantis žaizdas, padaromas nuodėmės. Jos dėka duona tampa Kristaus Kūnu, valgydinančiu ir stiprinančiu kiekvieną, kas nori sekti Jėzų, kasdien nešant savo kryžių.
Tai ta pati Dvasia leidžia priimti “ženklus” ir įkopti į tikėjimą be regėjimo. Nenuvertintina ir tiesioginių liudininkų įtaka. Juo labiau, kad ir jie patys – pavyzdžiui Tomas – reikalavo asmeninio ir net fizinio prisilietimo prie Prisikėlusiojo. Tik Šventoji Dvasia apaštalų žodžius padaro tikėtinais dvidešimt pirmojo amžiaus mokiniams. Ir palydi per sunkumus, iš kurių išteka tikėjimas. Ir kviečia ištarti žodžius, kurie drauge yra ir išpažinimas, ir pasitikintis atsidavimas: “Mano Viešpats ir mano Dievas”.
Kam reikalingas tikėjimas? Kas keičiasi tikinčiojo egzistencijoje? Viena yra tikra: kaip ir Jėzus, jis nebus apsaugotas nuo vargų, nuo paieškų, nuo kančių, nuo išmėginimų. Kitaip visi būtų tikintys.
Ramybė reiškia vidinę jėgą, kuri tik iš Jo kyla ir mums padeda blogį gėriu nugalėti.
Mokiniai neišvaduojami iš sunkių kasdienybės išgyvenimų. Jie eksperimentuoja su pažadu: “aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų”. Ir jaučia savo gyslomis tekančią Jo ramybę. Ramybę, kuri nėra nusiraminimas, rūpesčių, kliūčių, konfliktų nebuvimas. Jo ramybė duoda jėgų net ir pačias skaudžiausias patirtis priimti su pasitikėjimu ir viltimi. Ramybė reiškia vidinę jėgą, kuri tik iš Jo kyla ir mums padeda blogį gėriu nugalėti.
