„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jūs ieškote manęs ne todėl,
kad esate matę ženklų,
bet kad prisivalgėte duonos lig soties.
Plušėkite ne dėl žūvančio maisto,
bet dėl išliekančio amžinajam gyvenimui!
Jo duos jums Žmogaus Sūnus,
kurį Tėvas – Dievas savo
antspaudu yra pažymėjęs“.
Jie paklausė: „Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus?“ Jėzus atsakė: „Tai ir bus Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė“. Jie dar klausė: „Tai kokį padarysi ženklą, kad pamatytume ir tave įtikėtume? Ką nuveiksi? Antai mūsų tėvai tyruose valgė maną, kaip parašyta: Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus“. Tada Jėzus tarė:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
tai ne Mozė
davė jums duonos iš dangaus,
bet mano Tėvas
duoda jums iš dangaus tikrosios duonos.
Dievo duona nužengia iš dangaus
ir duoda pasauliui gyvybę“.
Tada jie ėmė prašyti: „Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!“ Jėzus atsakė:
„Aš esu gyvybės duona!
Kas ateina pas mane,
niekuomet nebealks,
ir kas tiki mane,
niekuomet nebetrokš. (Jn 6, 24-35)
Evangelijos skaitymas nukelia mus į Kafarnaumo sinagogą, kur Jėzus kalba po duonos padauginimo. Žmonės norėjo jį padaryti karaliumi, bet Jėzus pabėgo, pirmiausia į kalnus, vėliau į Kafarnaumą. Nerasdami Jo, sėdosi į valtis ir kėlėsi į kitą krantą. Kas gi norės prarasti veltui maitinantį… Susiranda Jį “kitapus”.
Jėzus žino, kad Jo ieško dėl naudos (tai liudija suirzusiųjų klausimas), bet dėl to nenusimena. Jis atėjo gelbėti, o ne patikti. Jis nesiekė atliepti minioms, nesirūpino kaip čia patenkinus jų troškimus, kad tik įtikus jų madoms, jų užgaidoms. Jis visiems buvo ir liko Mokytojas, kuris veda, moko ir, atėjus laikui, suruošia egzaminą. Todėl nesiliauja kalbėti, kvieti, keisti.
Jėzus troško, kad pajėgtume atsisakyti pasitenkinimo čia ir dabar. Gyvenimas gali juk turėti ir aukštesnę tvarką, būtį, kuri rūpintųsi ne vien valgiais, drabužiais, karjera, ramybe.
Todėl atsako: “Manęs ieškote ne dėl ženklų, bet kad prisivalgėte duonos iki soties”. Taip juk ir buvo. Šitos minios problema buvo jos sotumas. Ji susirado kas ją galėtų sotinti. Štai kodėl būtinai turėjo Jį susirasti, net jei reikėjo persikelti per jūras. Jie skubėjo prie Jo, bet vien tam, kad pasisotintų. Šitą minią domino Jo galios, ne Jo širdis. Kitais žodžiais sakant, ji Mokytojo nemylėjo. Tačiau. Šis emocinis aklumas turi būti sunaikintas, išgydytas. Tam Jėzus jau rengėsi. Jiems tarė: “Pasirūpinkite maistu, kuris išlieka amžinąjam gyvenimui”.
Čia – kvietimas peržengti siaurą ir slegiantį sotumo horizontą. Jėzus troško, kad pajėgtume atsisakyti pasitenkinimo čia ir dabar. Gyvenimas gali juk turėti ir aukštesnę tvarką, būtį, kuri rūpintųsi ne vien valgiais, drabužiais, karjera, ramybe. Visi šitie dalykai, aišku, reikalingi, tačiau nepasotina, bet viduje palieka nerimą, verčiantį ieškoti naujų poreikių, kitų pasitenkinimo formų ir taip be galo, be pabaigos.
Jėzus sako, kad yra valgis, kuris negenda. Ir juo reikia neatidėliojant pasirūpinti. Jei jau per jūras persikeliame ieškodami kūno duonos, tai ko reikės dėl duonos, kuri negenda?
Žmonės yra taip užvaldyti materialaus sotumo, ar taip siaubingai egocentriški, kad nepajėgia pamatyti nieko be savęs pačių ir todėl nepalieka savo užtikrinto saugumo krantų ir neatsiduoda meilei Viešpaties, kuris visada išsives į atviras jūras.
Bet štai čia ir nesusipratimas: tai ką mums daryti, kad Dievo darbus darytume? Kokius duosi įsakymus, nurodymus? O čia juk nei įsakymai, nei nuostatai. Čia tik asmeninis santykis su Jėzumi ir Jo Evangelija. Ir čia nėra nieko natūralaus ir spontaniško. Tikra to žodžio prasme, tikėjimas yra darbas. Be abejonės, jis yra Dievo dovana, bet būtent dėl to, kad dovana, ji atiduodama mums į rankas. Kaip ir kiekvienas kitas darbas, šitas taip pat reikalauja apsisprendimo, tęstinumo, pritaikymo, pastangų, pasirinkimo ir visiško atsidavimo. Anos minios teisingai nujautė, nes prašė: “Tai kokį ženklą nuveiksi, kad pamatytume ir įtikėtume?” Jiems neužteko vakarykščio stebuklo. Natūralu. Ano užteko patenkinti kūno poreikius, bet kai reikia gyvenimo perkeitimo, reikalaujama kitų garantijų. Tik tiek, kad jos galimos komercinėms sutartims, o meilėje…
Meilė, o su ja ir tikėjimas yra visada rizika, net jei Jėzaus padarytų “ženklų” būtų daug ir neįtikėtinų. Žmonės yra taip užvaldyti materialaus sotumo, ar taip siaubingai egocentriški, kad nepajėgia pamatyti nieko be savęs pačių ir todėl nepalieka savo užtikrinto saugumo krantų ir neatsiduoda meilei Viešpaties, kuris visada išsives į atviras jūras.
Viešpats visada pasiruošęs duoti duonos, kad pastiprintų mus tikėjimo ir meilės kelionėje.
Viešpats visada pasiruošęs duoti duonos, kad pastiprintų mus tikėjimo ir meilės kelionėje. Tai Jėzus aiškina klausytojams kalbėdamas apie tikrą duoną, nužengusią iš dangaus. Tik pusiau supratusi, minia prašys: “Duok visada mums tos duonos!” Spontaniškas ir, iš pirmo žvilgsnio, netgi gražus prašymas. Norėčiau, kad jis taptų kiekvieno iš mūsų prašymu. Bet jis turi kilti iš širdies, ne iš skrandžio...
Yra duona ir ji – pats Jėzus, visiems skirtasis.
Kaip visada, svarbiais momentais, Jėzus atsakys aiškiai: „Aš esu gyvenimo duona. Kad ateina pas mane niekuomet nebetrokš“. Štai kaip suprasti dykumos duoną „iš dangaus“. Lygiai taip pat duoną, padalintą penkiems tūkstančiams. Yra duona ir ji – pats Jėzus, visiems skirtasis. Atėjęs nuo Dievo, bet netoli nuo kiekvieno iš mūsų, visi galime Jį priimti ir veltui, be sidabro ar aukso, ar eurų.
