Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais. Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: 'Jie drovėsis mano sūnaus'. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: 'Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą'. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė. Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“. Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia.
Todėl sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“. (Mt 21, 33-43)
Niekšybės paslaptis
Būna nepaaiškinamų dalykų. Vis bandome paaišinti, bet „neišeina“. Remiamės logika, bet deje... Ne tik šeimos buityje, ir didžiojoje politikoje.
Ar gali būti paaiškinamas nedėkingumas? Kodėl ciniškai niekinti tą, kuris tau parodė vien gerumą? Kodėl už gerumą atsilyginama niekšiškumu? Kodėl atsiliepiama keiksmais, prievarta, įžeidinėjimais, kai buvo daroma viskas kas įmanoma kad pagelbėtų, apgintų, kad parodytų ir net įrodytų savo meilę?
Jei reikėtų surasti motyvus, reikėtų žiūrėti į žmogaus širdį. Į jos niekšybę. Širdį, kuri leidžia sau pasimesti, apsinuodyti, iškrypti dėl blogų jausmų, kurie vieną kartą įsileisti, staiga apima viską.
Kodėl? Kodėl tai apskritai galėjo įvykti?
Žmogus, įveisęs vynuogyną, jam atidavė visą save. Visą savo rūpestį ir sumanumą. Nepaliko nieko likimo valiai. Čia ir aptvaras, ir spaustuvas, net bokštas. Nuomininkų tokiam ilgai neieškoma. Tačiau verslo sėkmės istorija tuo ir baigiasi. Ateina nuomos mokėjimo laikas. Smurtas ir mirtys. Nužudomi ne vien tarnai. Šeimininko sūnus taip pat. Brangiausias patiria didžiausią neapykantą.
Būtent šitai patyrė Jėzus. Juk jame atpažįstame tą kertinį akmenį, kurį atmetė statytojai ir kuris tapo kertiniu akmeniu, kaip kažkada buvo sueiliuota Psalmėje?
Kodėl? Kodėl tai apskritai galėjo įvykti?
Į tokios rūšies klausimus, deje, neįmanoma atsakyti. Arba tiksliau, atsakymo reikėtų ieškoti žmogaus širdies gelmėse. Joje pavydas. Įtarumas. Niekšiškumas. Pyktis. Pagieža.
Kito tokio kaip Jėzus nebuvo. Jis iki galo visiems rodė gailestingumą ir gerumą. Kodėl visa jo istorija pasibaigė nepamatuotais kaltinimais?
Jėzus skelbė išlaisvinantį ir guodžiantį Dievą. Kodėl jį kaltinti piktžodžiavimu?
Jėzus visą savo laiką ir energiją skyrė kelti, gydyti, laisvinti. Kodėl jį amžiams stabdyti kalant prie kryžiaus?
Jėzus visą savo laiką ir energiją skyrė kelti, gydyti, laisvinti. Kodėl jį amžiams stabdyti kalant prie kryžiaus?
Stovime priešais žmogaus laisvės paslaptį. Galime priimti ir atmesti. Pasipriešinti ir apkabinti. Mums primenama apie atsakomybę. Dievo karalystė nėra tokia realybė į kurią patenkama inercijos jėga. Dievo karalystės reikia ieškoti. Ir trokšti įeiti. Ir būti pasirengus prarasti savo gyvenimą. Taip sakė Jėzus.
Kas jos atsisako dėl lengvabūdiškumo ar išsiblaškymo (nes kasdieniai rūpesčiai daro savo), to sprendimas turi begalines egzistencines pasėkmes. Šiandien ir amžiams (amžinybei).
