Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. Bėgo abu kartu, bet tasai kitas mokinys pralenkė Petrą ir pirmas pasiekė kapo rūsį. Pasilenkęs jis mato paliktas drobules, tačiau į vidų nėjo. Netrukus iš paskos atbėgo ir Simonas Petras. Jis įėjo į rūsį ir mato paliktas drobules ir skarą, buvusią ant Jėzaus galvos, ne su drobulėmis paliktą, bet suvyniotą ir atskirai padėtą. Tuomet įėjo ir kitas mokinys, kuris pirmas buvo atbėgęs prie kapo. Jis pamatė ir įtikėjo. Mat jie dar nebuvo supratę Rašto, kad jis turėsiąs prisikelti iš numirusių.” (Jn 20, 1-9)
Ko reikia Velykų tikėjimui
Žinia, nelaukta žinia sujaudina mokinius tą pirmosios savaitės dienos (sekmadienio!) ankstyvą rytmetį. Žinia, kurią atnešė Marija Magdalietė, ne tik nelaukta, ji bloga naujiena: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir mes nežinome, kur jį padėjo!“.
Atvertas kapas. Dingęs Viešpaties kūnas. Tai vis Marijos žinios. Tai, kas iš tikrųjų įvyko, jai net neateina į galvą. Jis prisikėlė ir yra gyvas? Apie tai niekas nemąsto! Horizonte dar tik mirtis. Iš kapo išnyko negyvas kūnas. Mirusysis.
Tai, kas iš tikrųjų įvyko, jai net neateina į galvą. Jis prisikėlė ir yra gyvas?
Štai tokia informacija paskatina Petrą ir mylimąjį Jėzaus mokinį (visi sako, kad tai – Jonas) bėgti prie kapo. Ką randa? Randa atvertą kapą. Ant žemės numestas drobules, kuriose buvo įvyniotas kūnas. Ir skarą. Ne su drobulėmis numestą, bet suvyniotą. Ir padėtą atskirai. Atvira paslaptis. Tačiau Evangelija pristato apaštalą Joną atsiveriantį tikėjimui: “Jis pamatė ir įtikėjo”.
Velykų šventė gimsta iš tikėjimo. Jėzaus prisikėlimas yra priimamas tikėjimu. Nuo žvilgsnio į žinojimą pereinama tikėjimu. Visada tokia pati kelionė. Aną rytą. Ir po dviejų tūkstantmečių.
Ženklas, nelauktas ženklas pirmiausia veda į sielvartą: atviras kapas, o kape numestos drobulės ir atskirai padėta skara.
Ar to užtenka patikėti, kad Jėzus prisikėlė. Manau, ne!
Dar yra žodis, dar ana žinia perduota moterims, tą rytą ėjusioms užbaigti laidojimo ritualų. Joms buvo pasakyta: “Jo čia nėra, jis prisikėlė”.
Ir to neužteks. Dar reikia iš naujo perskaityti Šventuosius Raštus. Permąstyti senąjį Žodį, kuris atskleidžia kančios, mirties ir prisikėlimo prasmes.
Tik po viso šito įmanoma “suprasti”. Tada nuorodos, ženklai įgauna naujas reikšmes. Kad Velykos būtų šventė, neužtenka pasakoti anų moterų, Marijos Magdalietės, apaštalų patirtis.
Kad Velykos būtų šventė, neužtenka pasakoti anų moterų, Marijos Magdalietės, apaštalų patirtis.
Būtina pereiti tą patį, jų pereitą kelią. Tik tada įmanoma tikėti, kad Jėzus yra prisikėlęs. Kad jis yra drauge su mumis. Mūsų žaizdotoje istorijoje. Užlietoje nauja viltimi.
