Pagalvosite, kad A.Butkevičius to nusipelnė išdrįsęs pasipriešinti D.Grybauskaitės norams? Tikrai ne, nes nors tai ir buvo beveik istorinis įvykis mūsų politikoje, ateityje, matyt, tai taps kasdienybe. A.Butkevičius savo pavyzdžiu parodė, kad prezidentės norai nėra įstatymas ir jų galima nepaisyti, jei turi stuburą ar bent jau užnugarį ir aiškiai žinai, ko sieki.
Bet A.Butkevičius turėtų būti prisimenamas visai ne dėl to. Jo didžiausias „nuopelnas“ yra ši citata: „Didesnė vyksta diskusija tarp Socialdemokratų partijos ir Darbo partijos dėl Susisiekimo ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos, nes vieni norėjo, kad abi ministerijos priklausytų kažkuriai vienai partijai, mūsų partijos pozicija, kad šitos abi ministerijos negali priklausyti vienai politinei jėgai, nes tai yra ir didžiuliai ES pinigai, ir kitas dalykas – tai yra labai svarbūs sektoriai.“
Būtent šie žodžiai, o ne A.Butkevičiaus ir D.Grybauskaitės priešprieša dėl koalicijos partnerių turėtų tapti būsimų istorijos knygų ir politologijos vadovėlių pagrindiniu aptarimo objektu.
O A.Butkevičius tose knygose turėtų būti minimas kaip asmuo, kuris pirmasis atvirai ir nesislėpdamas įvardijo XXI a. pradžios Lietuvos viešojo gyvenimo ir politikos esmę. Ji banali: svarbiausia yra pinigai.
Sakysite, nieko naujo, visi viską seniausiai žino? Iš dalies tai tiesa, tačiau iki A.Butkevičiaus niekas iš politikų viešai to pasakyti nedrįsdavo.
Tai, žinoma, nereiškia, kad viešai nekalbėdami kiti darė kitaip. Galima prisiminti kad ir A.Kubiliaus vyriausybę. Ir paklausti: kodėl suderėjus dėl koalicijos, Aplinkos ministerija atiteko Tautos prisikėlimo partijai, Susisiekimo – Liberalų sąjūdžiui, o Sveikatos apsaugos ir Vidaus reikalų ministerijos – liberalcentristams? Ar A.Valinsko klounai buvo geriausi aplinkosaugos specialistai, E.Masiulis – pagrindinis transportininkas, o R.Palaitis geriausiai išmanė policijos reikalus?
Visi juk suprantame, kad ir prieš ketverius metus ministerijos buvo dalijamos tais pačiais principais.
Atsakymo sufleruoti tikriausiai nereikia? Visi juk suprantame, kad ir prieš ketverius metus ministerijos buvo dalijamos tais pačiais principais. Tik jie nebuvo pagarsinti ir koeficientai ministerijoms nebuvo suteikinėjami.
Dabar viskas skaidru. Ir jokių iliuzijų. Rinkimai – tai karas, partijos – kariaunos, nugalėtojai įgyja teisę dalytis grobį. Tas grobis – iš esmės visi mes. Nes kai A.Butkevičius kalba apie didžiulius Europos Sąjungos pinigus, jis tikriausiai negalvoja apie tai, kad tuos pinigus ES skiria tam, jog mūsų gyvenimas taptų geresnis.
Jis tikriausiai taip pat net nepagalvoja, kad jei rinkimai būtų ne karas, nebūtų skirtumo, kokia partija kokią ministeriją gaus. Nes jei tai būtų ne karas, ES lėšos būtų dalijamos pagal galiojančius įstatymus ir taisykles. Panašiai kaip rinkimų biuleteniai per rinkimus – negali nei sau daugiau paimti, nei už uošvį balsuoti.
Bet tam tikriausiai Lietuvoje ir reikalingi rinkimai – kad teisingai būtų nustatyti pretendentai į grobį.
