Žinia tikriausiai jus pritrenkia, bet neprarandate sveiko proto ir nusprendžiate vien gandais nepasitikėti. Negražu, bet patikrinate žmonos elektroninį paštą, telefono išklotines, banko sąskaitas – nieko įtartino. Įdėmiai apžvelgiate drabužių spintą, įskaitant apatinio trikotažo skyrių, panaršote papuošalų dėžutes – viskas, kaip visada, gražu, madinga, bet neviršija gaunamų pajamų.
Norite būti visiškai tikras, tad pasamdote privatų seklį, kuris po dviejų savaičių jums praneša, kad žmona, nors ir lankosi sporto klube, kavinėse, teatre bei kartą iki išnaktų vakarojo pas draugę, svetimo vyro kompanijoje nepastebėta, darbo metu dirba, o po darbo važiuoja namo.
Jums pasidaro lengviau, jūs atsikvepiate ir padarote vienintelę teisingą išvadą – jūsų žmona aiškiai neištikima. Nes faktai akivaizdūs – ji moteris (o jos juk būna neištikimos), rūpinasi savimi, stengiasi gražiai atrodyti ir jums niekada nekilo net minties apie tai, kad ji gali būti neištikima.
Sakysite, kvailystė? Taip nebūna?
Paskaitykite Konstitucinio Teismo (KT) trečiadienio nutarimą R.Pakso byloje ir suprasite, kad ne tik būna, bet ir yra. Tiesa, skaityti reikia pradėti nuo 2004 metų gegužės 25 dienos nutarimo, o gal net dar anksčiau – nuo apkaltos, ką tikriausiai Lietuvoje ne visi yra pajėgūs padaryti. Įskaitant ir žurnalistus, nekalbant jau apie didžiąją dalį politikų.
Atpasakoti viską sunku, bet pacituoti kai ką vis dėlto verta.
Raidės nėra, o dvasia kužda – niekada.
Taigi KT sako, kad „Konstitucijos šaltinis yra pati valstybinė bendruomenė“ ir kad ji „aukščiausios teisinės galios aktas“.
KT taip pat nurodo, kad „tauta Konstituciją keičia tiesiogiai arba per savo demokratiškai išrinktus atstovus ir tik pagal pačioje Konstitucijoje nustatytas taisykles“. Tos taisyklės labai aiškios – arba balsavimas Seime, arba referendumas. Čia ginčo nėra.
Ginčytis sunku ir dėl kitos KT nutarimų citatos: „Konstitucijoje negali būti ir nėra spragų.“
Toliau – šiek tiek sudėtingiau: „Konstitucijos raidės negalima aiškinti ar taikyti taip, kad būtų paneigiama Konstitucijos dvasia“. Suprask, tai kas parašyta – svarbu, tačiau daug svarbiau tai, kas neparašyta.
Ir tada jau visiškai sudėtinga: „Konstitucijoje nėra numatyta, kad praėjus kokiam nors laikui Respublikos prezidentas, kurio veiksmai Konstitucinio Teismo buvo pripažinti šiurkščiai pažeidusiais Konstituciją, o jis pats – sulaužęs priesaiką .... galėtų būti laikomas nesulaužiusiu priesaikos, nepažeidusiu šiurkščiai Konstitucijos.“
Bet, kaip ir „neištikimos“ žmonos atveju, toliau vėl viskas lengva ir paprasta: „Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos prezidentu.“
Raidės nėra, o dvasia kužda – niekada.
Vis dar esate tikras, kad jūsų žmona jums ištikima? Ir vis dar tikite, kad Konstitucija yra aukščiausios teisinės galios aktas, o jūs – to akto šaltinis?
***
Tiems, kas norėtų susipažinti išsamiau su A.Račo nuomone apie Konstitucinio Teismo sprendimą, pateikiame komentarą iš jo asmeninio tinklaraščio.
Pats sprendimas buvo lauktas ir tikėtas, apie jo priešistorę taip pat jau esu rašęs.
Kita vertus, KT nutarimas – tai aukščiausią teisinę galią turintis aktas. Priešingai nei, teisine prasme, bevertis pareiškimas spaudai, kuriuo KT praėjusių metų sausį nėrė į srutų duobę, aptaškydamas visą Lietuvos Respubliką.
Tebūnie tai tų 9 (tiksliau reikėtų sakyti aštuonių, atsižvelgiant į G.Mesonio atskirąją nuomonę) sąžinės ir savigarbos reikalas. Nors man, kaip piliečiui, apmaudu, kad teisė pasidarė priklausoma nuo tokių neteisinių faktorių.
Bet, kaip sakoma, po mūšio rimbais nemojuojama, juo labiau kad beveik viskas, kaip jau minėjau, yra iš esmės pasakyta.
Grįžtant gi prie trečiadienio nutarimo, kuris jau galioja ir kurio jau niekas nebepakeis, man vis dėlto kyla keletas klausimų.
KT pasakė, kad reikia keisti Konstituciją. Kitaip tikriausiai ir negalėjo pasakyti, nes anksčiau buvo pasakęs, kad Konstitucijos raidė negali būti aiškinama ar taikoma taip, kad būtų paneigta Konstitucijos dvasia. O klausyti ir išgirsti, ką sako Konstitucijos dvasia, gali tik Konstitucinis Teismas. Čia cituoju KT ir be jokios ironijos, jei ką. Beje, kokia čia gali būti ironija, nes vadovaujantis KT nutarimais, tai, kas pasakyta prieš tai, šiandien jau taip pat Konstitucija. Nors ir kaip nemalonu man tai būtų.
Kai kurie teisininkai, žinoma ginčysis, naudos daug lotyniškų terminų aiškindami, koks aš esu neišmanėlis, tačiau mano nuomonė nepasikeitė – mano supratimu, KT uzurpavo dalį Tautos teisių ir Konstitucijos jam nepriskirtų galių ir perrašinėja Konstituciją. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau atsiras politikų, kurie supras, kad tai neleistina ir sustabdys KT savivalę keisdami Konstituciją (nes kito būdo sustabdyti įsisiautėjusį KT po šiandieninio jo nutarimo, atrodo, jau nebėra).
Vėl nukrypau į šalį…
Taigi, klausimas yra maždaug toks: kaip tą Konstituciją dabar pakeisti (turint galvoje, kad pagal 2004 metų gegužės mėnesį suformuluotą doktriną Konstitucijai prieštarauja tai, ko joje nėra), kad Konstitucija Konstitucijai neprieštarautų.
Šiandien kažkur girdėjau, kad reikia priimti Konstitucijos pataisą ir joje pasakyti, kad visus klausimus dėl apkaltos būdu pašalintų asmenų tolesnio likimo sprendžia įstatymas. Kadangi tas pasiūlymas, jei neklystu, buvo įgarsintas buvusio KT teisėjo V.Sinkevičiaus lūpomis, tikėtina, kad taip ir bus padaryta.
Bet tada kitas klausimas: ką reikės daryti su KT suformuluota doktrina, ypač atsižvelgiant į tai, kad ta doktrina yra svarbesnė už pačią Konstituciją, nes ji yra dvasia, o ne raidė. Ir dar atsižvelgiant į tai, kad įstatymų leidėjas, tai yra, Seimas, negali ignoruoti nei raidės, nei juo labiau dvasios ir bandyti jas abi apeiti nustatydami „tokį reguliavimą, kuris nesiderina su KT nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata (i.e. dvasia)?“
Jei dar nesupratote (o kadangi daugelis jūsų neskaitėte KT nutarimų, tai ir nesupratote), kalbu apie kertinę KT 2004 metų gegužės 25 dienos nutarimo dalį, iš kurios KT iš esmės ir kildino visą savo nutarimą – tai yra, priesaiką.
Čia jau reikia ilgos citatos, tačiau dar prieš tai pacituosiu kitą KT nutarimo dalį:
Įgaliojimus spręsti, ar Konstitucijos 74 straipsnyje nurodyti asmenys, kuriems pradėta apkaltos byla, šiurkščiai pažeidė Konstituciją (atsižvelgiant į tai, kad šiurkštus Konstitucijos pažeidimas kartu yra ir priesaikos sulaužymas, – spręsti ir tai, ar jie sulaužė duotą priesaiką), pagal Konstituciją turi tik Konstitucinis Teismas. Konstitucinio Teismo išvada, kad asmuo šiurkščiai pažeidė Konstituciją (taigi ir sulaužė priesaiką), yra galutinė. Jokia valstybės institucija, joks valstybės pareigūnas, joks kitas subjektas tokios Konstitucinio Teismo išvados pakeisti ar panaikinti negali. Pagal Konstituciją, tokia išvada negali būti pakeista ar panaikinta nei referendumo, nei rinkimų ar kuriuo nors kitu būdu.
Ir dar pacituosiu Konstituciją:
105 straipsnis
Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą, ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.
Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja, ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams:
1) Respublikos Prezidento aktai;
2) Respublikos Vyriausybės aktai.
Konstitucinis Teismas teikia išvadas:
1) Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių rinkimus;
2) Ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas;
3) Ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai;
4) Ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai prieštarauja Konstitucijai.
107 straipsnis
Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, kuriuos Konstitucija priskiria jo kompetencijai, yra galutiniai ir neskundžiami. Remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, Konstitucijos 105 straipsnio trečiojoje dalyje nurodytus klausimus galutinai sprendžia Seimas.
Čia šiaip – pamąstymui apie raides ir dvasias.
O dabar tai jau ta citata:
Asmuo, kuris buvo išrinktas Respublikos Prezidentu, davė Tautai Respublikos Prezidento priesaiką, po to ją sulaužė ir šitaip šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir už tai apkaltos proceso tvarka Seimo-Tautos atstovybės buvo pašalintas iš užimamų pareigų, pagal Konstituciją negali dar kartą prisiekti Tautai, nes visada kiltų ir niekada neišnyktų pagrįsta abejonė dėl jo vėl duodamos priesaikos tikrumo ir patikimumo, taigi ir dėl to, ar priesaiką duodantis asmuo Respublikos Prezidento pareigas tikrai vykdys taip, kaip jas vykdyti įpareigoja priesaika Tautai, ar šis asmuo vėl nesulaužys Tautai duotos priesaikos, kitaip tariant, ar šio asmens vėl duodama priesaika Tautai nebus fiktyvi.
Mano supratimu, kertiniai žodžiai čia yra „negali dar kartą“, „visada kiltų“, „niekada neišnyktų“, „fiktyvi“.
Taip pat turime prisiminti, kad tai yra dvasia, o tai reiškia svarbiau už raidę, tai yra Konstituciją. Bet kuriuo atveju, tai jau yra Konstitucija.
Nežinau, kaip garbieji teisininkai vertina šia Konstitucijos dalį ir jos ryšį su 31 Konstitucijos straipsniu, kuris nurodo, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas, bet neabejoju, kad paaiškinimas yra. Nes viena, kai, pavyzdžiui, aš iš anksto abejoju, kad KT bus šališkas ir jo sprendimai bus fiktyvūs ir visai kas kita kai kuo nors iš anksto abejoja ir būsimą fiktyvumą numato KT. Tuo mes ir skiriamės.
Nepaisant to, klausimas, ką daryti, išlieka.
Jei pakeisime Konstituciją, tik numatydami, kad apkaltos būdu pašalinto asmens likimą reguliuoja atskiras įstatymas, problema išliks. Juk bet koks įstatymas negali paneigti Konstitucijos dvasios, o tai reiškia, kad bet koks įstatymas, kuriame asmeniui, pašalintam apkaltos būdu, kada nors bus leidžiama prisiekti, prieštaraus dvasiai, tai yra, Konstitucijai. Nes KT pasakė: negali, visada, niekada ir fiktyvu.
Cituokime toliau:
Apkaltos proceso tvarka pritaikytos konstitucinės sankcijos (konstitucinės atsakomybės) turinį sudaro ir asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pašalinimas iš užimamų pareigų, ir iš to išplaukiantis draudimas tokiam asmeniui ateityje užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką. Nurodytas draudimas užimti tokias Konstitucijoje numatytas pareigas, kurias asmuo gali pradėti eiti tik po to, kai duoda Konstitucijoje numatytą priesaiką, yra ne asmens, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją, sulaužiusio priesaiką, pakartotinis nubaudimas, ne antra „bausmė“, skirta asmeniui už tą patį Konstitucijos pažeidimą, bet konstitucinės sankcijos – pašalinimo iš užimamų pareigų sudedamoji dalis ir apkaltos, kaip valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos savisaugos priemonės, konstitucinės atsakomybės giluminė prasmė, jos paskirtis ir tikslas – užtikrinti, kad asmuo, šiurkščiai pažeidęs Konstituciją, sulaužęs priesaiką ir dėl to Seimo pašalintas iš užimamų pareigų, niekada neitų tokių pareigų, kurių ėjimo pradžia yra susijusi su Konstitucijoje nurodytos priesaikos davimu.
Vėl daug klausimų. Jei keisime Konstituciją tuo būdu, kurį įgarsino V.Sinkevičius, kaip bus su „savisaugos priemonėmis“ ir „atsakomybės gilumine prasme“? Juk tai taip pat dvasia, tai yra, galiojanti Konstitucija.
Dar cituokime:
Konstitucijoje yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad asmuo, kurį Seimas apkaltos proceso tvarka pašalino iš Respublikos Prezidento pareigų už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, niekada negali būti renkamas Respublikos Prezidentu. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas padarytų teisiškai beprasmį, betikslį patį konstitucinį apkaltos už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą institutą, būtų nesuderinamas su konstitucinės atsakomybės už priesaikos sulaužymą, šiurkštų Konstitucijos pažeidimą esme ir paskirtimi, su Konstitucijoje numatytos priesaikos, kaip konstitucinės vertybės, esme ir paskirtimi, su iš visuminio konstitucinio teisinio reguliavimo kylančiu reikalavimu, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos, taip pat kitos valstybės institucijos būtų sudaromos tik iš tokių piliečių, kurie be išlygų paklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir kurie, eidami savo pareigas, besąlygiškai vadovaujasi Konstitucija, teise, Tautos ir Lietuvos valstybės interesais. Kitoks Konstitucijos nuostatų aiškinimas būtų nesuderinamas ir su konstituciniu teisinės valstybės principu, su konstituciniu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvu.
Padarysime apkaltos institutą „teisiškai beprasmį“, „betikslį“? Atmesime „visuminį konstitucinį teisinį reguliavimą“ ir leisime valstybės institucijas sudaryti iš piliečių, kurie nepaklūsta Tautos priimtai Konstitucijai ir nesivadovauja valstybės interesais. Spjausime į „konstitucinį atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvą“?
Jei kas nors paklaustų manęs, tai aš pasakyčiau, kad daugiausia prispjaudė būtent Konstitucinis Teismas. Bet manęs niekas neklausia ir man dėl to visai neskauda. O štai už KT, kaip instituciją, kuri spjauna į pilietinę visuomenę ir teisę, skauda.
Čia, žinoma, tik tarp kitko.
O ne tarp kitko yra tai, kaip tą KT prispjaudytą košę reikės išsrėbti, nes vien to įstatymo, apie kurį kalba V.Sinkevičius, aiškiai nepakanka.
Aš, žinoma, ne teisininkas, bet man atrodo, kad vienintelis būdas yra panaikinti tuos Konstitucijos straipsnius, kuriuose kalbama apie priesaiką. Neliks priesaikos neliks ir problemos dėl „visada“, „niekada“ ir „fiktyvu“.
Paprasta, ar ne?
Daug paprasčiau nei pripažinti, kad kažkada dėl kažkieno nesveikų ambicijų padarei klaidą.
Bet aš neabejoju, kad Konstitucija bus pakeista, priesaikos bus atsisakyta ir viskas bus gerai. Nes mes teisinė valstybė ir mums svarbiausias atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės imperatyvas. Tiems, kas nesuprato, tai čia aš pajuokavau.
P.S. Berods, dar niekada to nedariau, bet šį kartą turiu didelį prašymą. Dundukai ir šiaip nevispročiai, partiniai agitatoriai ir tie, kuriems viskas aišku „by default“, taip pat tie, kurie neskaitė KT nutarimų, nekomentuokite šio įrašo.
P.P.S. Dar viena įdomi KT nutarimo dalis yra susijusi su Seimu.
Dar viena citata:
Taigi konstatuotina, kad Seimo rinkimų įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (2012 m. kovo 22 d. redakcija) nustatęs minėtą teisinį reguliavimą, kuriuo ignoruojama Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarime atskleista konstitucinės atsakomybės už šiurkštų Konstitucijos pažeidimą, priesaikos sulaužymą samprata ir nepaisoma to, kad pagal Konstituciją inter alia Seimo nariu niekada negali būti renkamas asmuo, kuris šiurkščiai pažeidė Konstituciją, sulaužė priesaiką ir dėl to apkaltos proceso tvarka buvo pašalintas iš užimamų pareigų ar buvo panaikintas jo Seimo nario mandatas, įstatymų leidėjas mėgino įveikti Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d. nutarimo galią ir pažeidė iš Konstitucijos 107 straipsnio 1, 2 dalių kylantį draudimą vėliau priimtais įstatymais ir kitais teisės aktais vėl nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris nesiderina su Konstitucinio Teismo nutarime išdėstyta Konstitucijos nuostatų samprata, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos vientisumo principą, 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Konstitucijos viršenybės principą, viršijo Konstitucijoje nustatytus savo įgaliojimus ir pažeidė konstitucinius valdžių padalijimo, teisinės valstybės principus.
Aš tai suprantu, kad KT pasakė, jog Seimas pažeidė Konstituciją. Klausimas tik vienas: ar šiurkščiai, ar ne ir ar sulaužė priesaiką ar ne? Ir tada dar vienas klausimas: kas inicijuos apkaltą?
