Visiems kitiems sakau: aš nenoriu brangiai mokėti už energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, nes man atrodo, kad tai tiesiog neapsimoka.
Kalbu apie tai, nes neseniai po vieno tinklaraštininko tekstu apie atominės elektrinės statybą radau tokį komentarą: „Taip, kaip nemažai žmonių perka brangesnį benziną „Statoil“ vien dėl to, kad tai ne rusų „LUKoil“, taip ir dėl elektros – aš neprieštaraučiau, net jei ji kainuotų dvigubai brangiau, jei tik tai leistų sumažinti priklausomybę nuo Rusijos. Ar jums Rusija labai patinka ir jūs neprieštaraujate, kad jūsų likimas priklausytų nuo beždžionės su granata?“
Pagalvojau: gerai, kad dar yra tokių žmonių. Idealistų, pasirengusių aukoti savo gerovę dėl aukštesnio gėrio ir tikinčių, jog jų nuostatos ir poelgiai gali ką nors pakeisti (jei tik tos deklaruojamos nuostatos realiame gyvenime nevirsta baltarusiško dyzelino pirkimu kokiame užkampio garaže).
Nesu tikras, ar dvigubai brangesnė elektra, jei ji ne rusiška, tikrai padaro mus labiau nepriklausomus.
Kita vertus, ir „Statoil“, ir „LUKoil“ pardavinėja benziną, kurį gamina „Orlen Lietuva“. Dažniausiai iš tos pačios rusiškos naftos. Galutinis rezultatas beveik tas pats, skirtumas tik, kad, „bausdami“ Rusiją, idealistai dalį Lietuvoje iš prekybos degalais uždirbamo pelno nukreipia į Norvegiją.
Ar dėl to tampame mažiau priklausomi nuo Rusijos? Vargu, bet vidinis įsitikinimas ir pasitenkinimas taip pat svarbus.
Po to pabandžiau prisiminti, kiek per pastaruosius metus pabrango elektra ir dujos. Galiu suklysti, bet man atrodo, kad elektra – maždaug dvigubai, o dujos (čia galiu pasakyti tiksliau) – tris kartus.
Žinoma, sakyti, kad elektros ir dujų kainų augimas buvo tiesiogiai susijęs su Lietuvos energetinės nepriklausomybės siekiais, būtų neteisinga. Įtakos turėjo ir atominės elektrinės uždarymas, ir įsipareigojimai ES dėl akcizų, ir pasaulinių naftos kainų pokyčiai.
Bet gerai prisimenu, kad energetikos ministras A.Sekmokas prieš metus žadėjo, jog dujos po metų atpigs 15 proc. Ir žinau, kad nuo liepos
1-osios aš už jas mokėsiu 25 proc. brangiau. Suprantu, kad tai iš esmės ir yra kaina, kurią aš moku už šalies energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos. Tiksliau – už energetinės nepriklausomybės idėją.
Todėl kyla klausimas: jei iki tol, kol jau galėsime šildyti namus per nuosavą suskystintų dujų terminalą importuotomis dujomis ir kai laidais jau tekės Visagino atominėje elektrinėje pagaminta elektra, kasmet mokėsime 25 proc. brangiau ir, jei pradėjus veikti terminalui ir elektrinei, elektros ir dujų kaina vis tiek priklausys nuo pasaulinių kainų, ar mes jau būsime pasiekę savo tikslą?
Ar neatsitiks taip, kad pasiekę išsvajotąją energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, staiga suvoksime, kad investicijos į ją tapo didžiausia mūsų priklausomybe, nes kitoms investicijoms neužteko proto ir lėšų. Ar tai nereikš, kad Rusija iš esmės laimėjo?
Aš neturiu atsakymo į šį klausimą, bet taip pat nesu tikras, ar dvigubai brangesnė elektra, jei ji ne rusiška, tikrai padaro mus labiau nepriklausomus.
