Tai buvo sovietmečiu, troleibusai, autobusai ir apskritai joks visuomeninis transportas iš Pažečių į Betygalą nevažinėdavo, tačiau tokių kaip mano senelis Mišioms susirinkdavo ne viena dešimtis.
Aš taip niekada ir nesupratau, ko jie visi ten eina, tačiau man vis tiek buvo gražu. Nes žmonės turėjo tikslą ir jo siekė. Tegu tik sekmadieniais.
Bet dar labiau nesuprantu, ką nori pasakyti jau buvęs Vilniaus arkivyskupas metropolitas A.J.Bačkis, teigdamas, jog Vilniuje reikia naujos bažnyčios, nes tikintieji iš Vilniaus Justiniškių ir Pašilaičių, norėdami nuvykti į Mišias, turi važiuoti arba į Laisvės prospektą, arba į Kalvarijas.
Tik kiek daugiau nei 18 proc. tų „katalikų“ savo katalikybę reguliariai įprasmina bažnyčiose.
Nors esu netikintis, bet tokie A.J.Bačkio teiginiai mane įžeidžia. Pirmiausia, kaip Juozo Lauryno, kuris buvo tikintis, anūką. Nes A.J.Bačkis bando mane įtikinti, kad mano senelio tikėjimas ir noras (kurį aš gerbiau ir gerbiu) pasimatyti ir pasikalbėti su Dievu nėra vertas 15 min. kelionės troleibusu arba autobusu. Galbūt pats A.J.Bačkis į Mišias visada važinėjo septintuoju BMW, bet aš juk iš patirties žinau, kad žmonėms, kurie iš tiesų tikėjo, atstumas ir kelionės laikas iki Dievo buvo nesvarbus.
Bet A.J.Bačkiui mano senelis ir jo tikėjimas, žinoma, nerūpi ir tikriausiai niekada nerūpėjo. Nes jei kada nors būtų rūpėjęs, tai juk galėjo, pavyzdžiui, ir tada, sovietmečiu, o juo labiau po 1991-ųjų, kai A.J.Bačkis tapo arkivyskupu, pasirūpinti jei ne autobusu, tai bent jau dvikinke, kad surinktų tuos septyniasdešimtmečius ir vyresnius, norinčius pasimatyti su Dievu. Jie juk būtų susimokėję iš savo varganų pensijų. Nes tikėjo.
Tačiau tų tikinčių niekas nerinko. Nerenka ir šiandien. Renka tik aukas. Ir dar neapmokestinamas pajamas už atgautą turtą ir žemę. Surinkę nori statyti naujas bažnyčias, kurių dabar niekam, išskyrus patį A.J.Bačkį ir kelis šimtus jo jau buvusių pavaldinių, nereikia.
Kai kurie iš karto puls prieštarauti, sakydami, kad Lietuva – Marijos žemė ir kad naujausi surašymo duomenys rodo, jog daugiau nei 77 proc. šalies gyventojų priskiria save Romos katalikams.
Tačiau paklauskime, ar tiems vadinamiesiems katalikams reikia naujų bažnyčių. Atsakymas labai aiškus: ne. Tik kiek daugiau nei 18 proc. tų „katalikų“ savo katalikybę reguliariai įprasmina bažnyčiose. 60 proc. „katalikų“ bažnyčiose kalbasi su Dievu tik per laidotuves, vestuves ar krikštynas. Net per Kalėdas, didžiausią katalikų šventę, susitikti su Dievu į bažnyčią eina vos 40 proc. vadinančių save katalikais.
Galime pažiūrėti ir kitaip: per pastaruosius 10 metų Vilniuje gyventojų sumažėjo maždaug 20 000. Per tą patį laiką veikiančių bažnyčių Vilniaus vyskupijoje atsirado šešiomis daugiau, o kunigų skaičius išaugo penktadaliu. Vis dar maža? Reikia Dievo kiekviename name ir kiekvienoje laiptinėje?
Nežinau kaip jums, bet man tai panašu į tai, kas vyksta visoje valstybėje: žmonių mažiau, o juos valdančių vis daugėja.
Keista, nes kažkada Bažnyčia saugojo valstybės idėją, o dabar rūpinasi tik savimi ir išsigimsta kartu su tuo, kas buvo išsaugota.
