Jie skelbiasi esą už tiesą ir teisingumą. Prieš valstybės užvaldymą ir korupciją. Už skaidrumą ir viešojo intereso prioritetą.
Tai tik žodžiai. Tušti žodžiai, kurie neturi nieko bendro su realiais tos drąsia save vaizduojančios partijos veiksmais. Nes iš tiesų jokios drąsos ten ir su žiburiu nerasi – tik prisitaikėliškumas, nuogi interesai, lovio trauka ir baimė.
Visa tai „Drąsos kelias“ pademonstravo po pirmojo Seimo rinkimų turo, kai nusivylę rinkėjų pasirinkimu pasirinko taktiką, prieš kurią neva ir kilo į kovą. Saugumiečių taktiką – šantažo, pasiklausymų ir „kompromatų“ skelbimo.
Kalbu apie „Drąsos kelio“ ideologo A.Nako slapta įrašytas Seimo pirmininkės I.Degutienės aimanas ir verkšlenimus apie tai, kokia bloga ir baisi yra Lietuvos prezidentė.
Gali būti, kad I.Degutienė liudija tiesą. Gali būti, kad ji tiesiog yra tik dar viena politikos blondinė, nesuprantanti, kur ji yra ir ką ji veikia. Tai iš esmės ne taip jau ir svarbu, nes I.Degutienė – jau praeitis.
„Drąsos kelias“ skelbiasi, kad jie – ateitis. Ta, kuri už tiesą ir teisingumą. Bet jei taip, tai kodėl jos veikimo būdas iš praeities?
Kodėl partija, skelbianti, jog viešumas, teisingumas ir viešasis interesas yra jos pagrindiniai prioritetai, pusę metų stalčiuje laiko įrašą, kuris lyg ir turėtų paliudyti, kad prezidentė yra baisesnė už kaimyninės šalies diktatorių? Kodėl drąsūs žmonės iš neva labai drąsios partijos pabijojo paskelbti šią baisią ir sukrečiančią žinią tuoj pat, kai tik ją sužinojo?
„Drąsiųjų“ bailiai marionetėmis tapo net neįžengę į politinę sceną. Kuo taps ant jos užlipę, nesinori nė galvoti.
Gal per pusę metų iki rinkimų dar buvo galima ką nors padaryti? Imtis kokių nors priemonių stabdant beįsigalinčią diktatūrą? Apginti I.Degutienę ir kitus dorus politikus nuo saugumiečių ir prezidentės smurto? Bailiai iš „Drąsos kelio“ pusę metų tylėjo. Planavo, strategavo ir laukė tinkamo momento. Tas momentas atėjo, kai pati drąsiausia „Drąsos kelio“ atstovė liko viena prieš pačią bailiausią TS-LKD atstovę Naujamiesčio apygardoje.
Tik tada bailiai iš „Drąsos kelio“ nusprendė ištraukti iš stalčiaus baisią tiesą apie šliaužiančią diktatūrą. Padarė tai kaip patys bailiausi bailiai: paskelbė ir iškart atsiribojo. Nuo įrašo, bet pamiršo atsiriboti nuo A.Nako, kuris prisipažino I.Degutienės aimanas įrašęs ir paskelbęs. Ne tik bailūs, bet dar ir kvaili: nesuprato, kad atsiribojo patys nuo savęs.
O dar blogiau, kad taip ir nesuprato, kad skelbdami pusės metų senumo įrašą su viltimi, kad jis padės laimėti rinkimus, jie pasielgė pagal geriausias saugumiečių tradicijas: laikyti kailinius spintoje ir ištraukti tada, kai labiausiai reikia ką nors apšmeižti, paniekinti, supurvinti.
Vienas iš „drąsiųjų“ veikėjų T.Viluckas tinklaraštyje po rinkimų parašė: „Galios centras tik dar labiau susitelkė, o politinėje scenoje vienas marionetes pakeis kitos.“
Pažiūrėtų į veidrodį, suprastų, kad „drąsiųjų“ bailiai marionetėmis tapo net neįžengę į politinę sceną. Kuo taps ant jos užlipę, nesinori nė galvoti.
