 |
Apie tai jau mažiausiai dvi savaites pranešinėja žiniasklaida, remdamasi „patikimais“, „neoficialiais“ arba „neįvardytais“ šaltiniais. Tuose pranešimuose dėstomos versijos šiek tiek skiriasi, tačiau „oficialūs“ ir „įvardyti“ šaltiniai jų nekomentuoja ir iki šiol atkakliai tyli.
Tyli jau daugiau nei du mėnesius, regis, nuo 2011-ųjų lapkričio 11-osios, kai Lietuvos banko, FNTT, Generalinės prokuratūros ir VSD atstovai konfidencialiai tarėsi, ką daryti su „Snoro“ banku. Ką jie nutarė, mes tada nesužinojome ir vargu ar kada nors tiksliai sužinosime.
Tiesa, ne visi tada buvome palikti nežinioje – kai kas sužinojo, spėjo atlikti vieną kitą bankinę operaciją, susikrauti lagaminus ir neatsisveikinę išvykti. Prieš išvykdami, savo žiniomis dar pasidalijo ir su viena žiniasklaidos priemone, kuri pasidalijo tomis žiniomis su mumis.
Bet visa tai smulkmenos. Nes kalbame juk ne apie žiniasklaidą, o apie FNTT vadovą V. Gailių, ar ne?
Iš tiesų tai ne – kalbame ne apie V. Gailių, o apie tai, kad šiandien negalime pasitikėti labai svarbiomis valstybės institucijomis: Lietuvos banku, Generaline prokuratūra, VSD ir FNTT. Šiandien mes žinome, kad mažiausiai du mėnesius viena iš šių institucijų slepia griaučius spintoje – „kurmį“, kuris jau kartą nutekino ir bet kada bet kam gali vėl nutekinti šimtų milijonų vertės konfidencialią informaciją.
Nežinau, kaip jums, bet man toks žinojimas nėra pats maloniausias. Ypač žinant (pagal skirtingas versijas), kad „kurmiu“ potencialiai gali būti ir Lietuvos banko valdybos pirmininkas, ir generalinis prokuroras, ir VSD generalinis direktorius.
Galima, žinoma, teigti, kad Lietuvos banko vadovas, jo pavaldiniai ar generalinis prokuroras neturėjo jokių motyvų nutekinti informaciją apie „Snoro“ nacionalizavimą būtent po to lapkričio mėnesio susitikimo, nes šią informaciją žinojo jau labai seniai. Bet juk lygiai taip pat galima spėlioti, kad pasiūlyta suma buvo pernelyg didelė, kad jai būtų galima atsispirti.
Šiandien negalime pasitikėti labai svarbiomis valstybės institucijomis: Lietuvos banku, Generaline prokuratūra, VSD ir FNTT.
Bėda ta, kad niekas nežino, kada ir kokie griaučiai gali iškristi iš spintos. Pavyzdžiui, kaip vidaus reikalų ministro R.Palaičio atveju, STT pradėjus tirti beveik metų senumo galimo parašų klastojimo istoriją, susijusią su ministro patarėjo atleidimu. Tikriausiai tik sutapimas, kad šis tyrimas atnaujintas dabar ir, žinoma, tik sutapimas, kad FNTT vadovą skiria ir atleidžia vidaus reikalų ministras. Tikėtina, kad sutapimų virtinė tęsis ir tyrimas pasibaigs, kai FNTT vadovas bus atleistas arba pats pasitrauks iš pareigų. Gali būti ir taip, kad paaiškės, kad parašas buvo suklastotas, o V. Gailius liks savo poste.
Sutapimų būtų mažiau, jei būtų valios viešai pripažinti problemą ir pradėti oficialų ikiteisminį tyrimą dėl konfidencialios informacijos nutekinimo. Taip neatsitiko, ir tai yra geriausias įrodymas, kad griaučiai spintoje šiandien verti daugiau nei – kad ir labai nemaloni – tiesa.
Šis straipsnis buvo spausdintas savaitraštyje „15min“, visą savaitraštį rasite čia.
