Tokia išvada peršasi po šią savaitę įvykusio Seimo Konstitucijos komisijos posėdžio, kuriame buvo planuojama apsispręsti dėl Konstitucijos 56 straipsnio pataisos siekiant įgyvendinti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą. Planai tikrove netapo ir joks sprendimas nepriimtas.
Jei pamiršote, tai Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad R.Pakso teisės, uždraudžiant jam iki gyvos galvos kandidatuoti į Seimą, buvo pažeistos, nes toks draudimas buvo neproporcingas. Tas sprendimas buvo paskelbtas 2011 m. sausio 6 d., tai yra beveik prieš dvejus su puse metų, tačiau per tą laiką iš esmės nieko neįvyko.
Kodėl nieko nevyko iki 2012 m. pavasario, paaiškinti nesunku: prisimenant, kaip prasidėjo apkalta, kam tuomet dirbo Valstybės saugumo departamentas ir jo tuometinis vadas M.Laurinkus bei su kuo draugavo tuometis KT pirmininkas E.Kūris, būtų buvę naivu tikėtis, kad konservatoriai ir liberalai puls įgyvendinti EŽTT sprendimą. Buvo natūralu, kad A.Kubilius ir kompanija pasirinko sprendimo vilkinimo kelią ir sudarinėjo darbo grupes, dėl kurių dabar „skalbia“ A.Butkevičių. Tų darbo grupių pagrindinis uždavinys buvo padaryti taip, kad sprendimo nebūtų. Padėjo ir Konstitucinis Teismas, jau be E.Kūrio, bet vis dar su dvasiomis, be jokių nagrinėjimų paskelbęs, kad R.Pakso problemą išspręsti galima tik pakeitus Konstituciją.
R.Pakso Lietuvos politikoje matyti nenori ne tik visur Kremliaus ranką matantys konservatoriai, bet ir dabartiniai jo partneriai.
Tiesa, tada visi, įskaitant ir prezidentę Dalią Grybauskaitę bei dabartinius R.Pakso koalicijos partnerius, apsimetė kvailiais ir suvaidino, kad to Konstitucinio Teismo pareiškimo nesuprato. 2012 m. kovą priimtos Seimo rinkimų įstatymo pataisos, neva išsprendžiančios problemą. Nors visi žinojo, kad jos nieko nesprendžia, o tik leidžia problemos sprendimą atidėti dar mažiausiai pusmečiui. Toks savotiškas spektaklis, kuriame sudalyvavo ir savo vaidmenis atliko visi: „darbiečiai“, vieningai balsavę už, socialdemokratai, pasidaliję perpus, ir prezidentė, iš anksto žinojusi, kad dalyvauja farse, bet pasirašiusi jos požiūrio į teisę vertą įstatymą.
O tada jau beliko apsireikšti V.Andriukaičio iššauktoms E.Kūrio vardo Konstitucinio Teismo dvasioms ir viskas baigėsi taip, kaip ir buvo planuota – 2012 m. Seimo rinkimų išvakarėse įstatymas pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ir R.Paksas liko ten, kur ir buvo – Lietuvos politikos užribyje.
Labai tikėtina, kad jis ten liks dar ilgai, nes po gegužės 15 d. Konstitucijos komisijos posėdžio peršasi išvada, kad R.Pakso Lietuvos politikoje matyti nenori ne tik visur Kremliaus ranką matantys konservatoriai, bet ir dabartiniai jo partneriai – Darbo partija ir LSDP. Atrodo, kad ir jie renkasi konservatorių jau išbandytą taktiką – nieko nedaryti ir kiek įmanoma ilgiau vilkinti problemos sprendimą.
Kodėl R.Pakso bijojo konservatoriai – aišku, o štai kodėl jo bijo dabartiniai „partneriai“, paaiškinti nėra lengva. Dar sunkiau paaiškinti, ko bijo pats R.Paksas, nuolankiai leidžiantis savo „partneriams“ laikyti jį užribyje.
O gal čia tiesiog spektaklio tęsinys, tik mes neturime programėlių ir nežinome, kas kokį vaidmenį atlieka?