 |
„Konstitucijoje įtvirtintas socialinio solidarumo principas suponuoja tai, kad tam tikrų įsipareigojimų vykdymo našta tam tikra apimtimi turi būti paskirstyta ir visuomenės nariams, tačiau tas paskirstymas turi būti konstituciškai pagrįstas, jis negali būti neproporcingas, negali paneigti valstybės socialinės orientacijos.“
Tai – citatos iš vasario 6 dienos Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo, kuriuo buvo konstatuota, kad, kilus ekonominei krizei, pensijas mažinti buvo galima, tačiau tik laikinai ir jas vėliau kompensuojant.
Nutarime taip pat buvo išaiškinta, kad pensijos dirbantiems pensininkams negalėjo būti mažinamos daugiau nei nedirbantiems, prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos įstatymo nuostatos, apribojančios maksimalų valstybinės pensijos dydį.
KT tokį savo nutarimą argumentavo teise, kurios pagrindą sudaro ankstesni KT nutarimai, paties teismo vadinami konstitucine doktrina.
Skrupulingai laikantis įstatymo raidės, tikriausiai taip ir yra, tačiau, žiūrint kiek plačiau, pastarasis KT nutarimas dėl pensijų mažinimo yra jau nebe teisė, o politika, galinti lemti tolesnę valstybės raidą. Mano subjektyvia nuomone, ta politika veda į pražūtį.
Pastarasis KT nutarimas dėl pensijų mažinimo yra jau nebe teisė, o politika, galinti lemti tolesnę valstybės raidą.
Taip yra todėl, kad KT peržengia savo kompetencijos ribas ir imasi jam nepriklausančių funkcijų, tai yra, bando nustatyti socialinę ir ekonominę politiką, spręsti reformų būtinumą ir jų laiką, apibrėžti valstybės įsipareigojimų atskiram visuomenės nariui dydį ir būtinumą.
Jau minėjau, kad savo nutarime KT daro išvadą, kad Lietuvos valstybė „yra socialiai orientuota“ ir kad „krizės naštą tolygiai ir proporcingai turėtų dalytis visa visuomenė“. Ten pat yra pabrėžiama, kad skirtingoms asmenų grupėms „gali būti taikomas diferencijuotas teisinis reguliavimas, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų“.
Skamba gražiai. Tačiau tik iki to momento, kol perskaitai, kad „valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos.“ Taip pat – kad „tokiu teisiniu reguliavimu siekta ne pertvarkyti (reformuoti) pensinio aprūpinimo sistemą, o inter alia sumažinus pensijas riboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės biudžeto deficito didėjimą.“
Pastarąją išvadą KT daro remdamasis tuo faktu, kad valstybinių pensijų maksimalus dydis buvo sumažintas tuo pat metu kaip ir senatvės pensijos. Suprask – jei kartu, tai dėl tos pačios priežasties.
Tačiau gal priežastis buvo kita? Gal tos proporcijos, nustatytos iki „itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje“ buvo neteisingos ir neatitiko teisingumo, solidarumo ir proporcingumo principų, kuriuos savo nutarime akcentuoja KT?
Teismas to net nebando aiškintis. Jis tiesiog konstatuoja, kad sprendimas nemažinti 650 Lt siekiančias pensijas atitinka Konstituciją, o maždaug 3000 Lt pensijų mažinimas Konstitucijai prieštarauja.
Mano supratimu, nei su teise, nei su socialiai orientuota valstybe tai neturi nieko bendro. Tačiau tarp valstybinių pensijų gavėjų yra ir teisėjai.
