Man asmeniškai labai norėtųsi, kad koalicija, kartu su Konstituciniu Teismu pirštu parodytų D.Grybauskaitei jos vietą Lietuvos valdžios sąrangoje, tačiau žinau, kad norai ne visada pildosi. Ir žinodamas tai, nuoširdžiai bijau, kad viskas baigsis blogai. Ne koalicijai ir D.Grybauskaitei, o visiems mums.
Jei tiesa yra tai, kas nuleidinėjama iš prezidentūros, D.Grybauskaitė yra pasirengusi nesitraukti iš to kampo, į kurį ją įvarė – šiandien tikriausiai jau galima drąsiai tai sakyti – nesveikos jos politinės ir asmeninės ambicijos. Tai yra, panašu, kad prezidentė yra pasirengusi ir toliau „laužti“ A.Butkevičių, kad šis neįsileistų į naująją Vyriausybę Darbo partijos atstovų. Kodėl? Todėl, kad taip nori D.Grybauskaitė. Nes kaip nors kitaip paaiškinti, kuo B.Vėsaitė (be anglų kalbos mokėjimo) yra geresnė už L.Graužinienę ar V.Baltraitienę, nelabai išeina.
D.Grybauskaitė yra pasirengusi nesitraukti iš to kampo, į kurį ją įvarė – šiandien tikriausiai jau galima drąsiai tai sakyti – nesveikos jos politinės ir asmeninės ambicijos.
Jau anksčiau esu kalbėjęs apie tai, jog planas gali būti primityvus ir paprastas: 92 Konstitucijos straipsnis. Jame teigiama: „Ministras Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui savo sudarytą ir Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą.“
Labai aišku ir paprasta: A.Butkevičių Konstitucija įsakmiai įpareigoja per 15 dienų gauti D.Grybauskaitės parašą po jo sudarytos Vyriausybės narių sąrašu. Tai svarbu.
Dar svarbiau tai, kad Konstitucijoje (kalbu apie raidę, o ne apie dvasią) nėra tokio pat įsakmaus įpareigojimo D.Grybauskaitei tą parašą padėti.
Aš, žinoma, ne E.Kūris, tačiau man atrodo, kad A.Butkevičiui per 15 dienų neatnešus Seimui Vyriausybės sąrašo su D.Grybauskaitės parašu, konstitucinio įpareigojimo bus neįvykdęs jis, o ne prezidentė. Kas būna, kai nevykdomi Konstitucijos reikalavimai, mes jau žinome: skamba šūkis „Kitas“.
Tas pats šūkis gali skambėti ir tuo atveju, jei A.Butkevičius atneš Seimui tvirtinti D.Grybauskaitės parašu patvirtintą Vyriausybės sąrašą, kuriame nebus dviejų ar trijų ministrų. Taip, šiandien daug kas sako, kad taip jau yra buvę, ir tai tiesa, tačiau niekas nežino, ar tai buvo teisėta. Aš sakyčiau, kad ne, nes Konstitucija kalba apie „Vyriausybę“, o ne jos dalį ar kvorumą, kaip kažkurioje laidoje bandė aiškinti R.Juknevičienė, tačiau galutinį atsakymą į šį klausimą gali duoti tik Konstitucinis Teismas.
Taigi, kaip bežiūrėsi, jei po 15 dienų Vyriausybės nebus, kalta, panašu, bus ne aplinka, o Vyriausybės sudaryti nesugebėjęs paskirtasis premjeras. O jei kaltas, tai koks jis premjeras? O ir kam jo reikia, nes Lietuva – jei dar nepamiršote – jau turi premjerą. Jo vardas – A.Kubilius.
Ir premjerauti jis gali ilgai. Pavyzdžiui tol, kol reikės gelbėti valstybę nuo jos piliečių.
Sakyčiau genialiai paprasta. Bet tik tuo atveju, jei D.Grybauskaitei pavyks „nulaužti“ A.Butkevičių ir jis patikės, kad prezidentės valdžia yra iš Dievo. To, kurį tiki M.Adomėnas ir P.Gražulis.
Toks variantas tikėtinas.
Tačiau jei A.Butkevičius yra sveiko proto, jis turėtų nebežaisti D.Grybauskaitės žaidimų ir kuo skubiau teikti jai savo – kaip ir nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje – sudarytos Vyriausybės sąrašą. Ir reikalauti, kad D.Grybauskaitė ją be jokių išlygų stovėdama kampe ar už užuolaidos patvirtintų. Ir dar pats nurodytų terminą – 2, 12 ar 24 valandas.
Negavęs to parašo per nurodytą terminą, jis kartu su visais naujosios koalicijos nariais turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, prašydamas pastatyti per daug susireikšminusią prezidentę į jai deramą vietą Lietuvos valdžios sąrangoje.
Konstituciniam Teismui tai neturėtų būti sunku, ypač atsižvelgiant į tai, kad kluptelėjęs po pirmojo turo, jis vis dėlto vėliau sugebėjo pakilti aukščiau asmeninių ambicijų ir nepasidavęs iš S.Daukanto aikštės rūmų kurstomai isterijai priimti teisingą sprendimą.
Ir tai padaryti Konstituciniam Teismui bus labai lengva – tereikės atsiversti to paties teismo 1998 metais priimtą sprendimą ir jį paprasčiausiai perrašyti.
Pirmiausia, priminti, kad Konstitucijoje: įtvirtintas valstybės valdžių padalijimo principas. [...] Kiekvienai valdžios institucijai suteikiama jos paskirtį atitinkanti kompetencija, kurios konkretus turinys priklauso nuo tos institucijos vietos tarp kitų valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų institucijų įgaliojimais. Kiekviena valstybės valdžia užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai būdingas funkcijas.
Po to – kad valdžios galias riboja Konstitucija ir kad pagal Konstitucijoje nustatytą valdžios institucijų kompetenciją „Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai“, kuriai būdingi „ir kai kurie vadinamosios mišriosios (pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai.“
Atskirai D.Grybauskaitei, kuri, atrodo, pasimetė valdžioje, Konstitucinis Teismas galėtų priminti, kad Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma.
Atskirai D.Grybauskaitei, kuri, atrodo, pasimetė valdžioje, Konstitucinis Teismas galėtų priminti, kad „Respublikos Prezidentui tenka skirti Seimo daugumos palaikomą Ministrą Pirmininką ir tvirtinti tokią Vyriausybę, kurios programai Seimas gali pritarti posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Kitaip nebus suformuota valstybės funkcionavimą užtikrinanti vykdomosios valdžios institucija.“
Jai taip pat derėtų priminti, kad „Respublikos Prezidento ir Vyriausybės santykius reguliuoja Konstitucijos normos, nustatančios, kad Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu skiria Ministrą Pirmininką, paveda jam sudaryti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį“, o jei ir to bus maža, kad:
Europos valstybių, kuriose prezidentas renkamas tiesiogiai, konstitucinėje praktikoje nereti atvejai, kai prezidento ir parlamento daugumos politinės nuostatos yra skirtingos arba prezidentas nėra parlamento daugumos remiamas. Jo, kaip valstybės vadovo, rūpestis – sudaryti daugumos remiamą vyriausybę, todėl jis, nors ir turi pasirinkimo teisę, neignoruoja parlamento daugumos.
Pagal Europos konstitucinę tradiciją prezidentas vyriausybės vadovu skiria tą asmenį, kurį remia parlamento dauguma. Tokios konstitucinės praktikos laikomasi ir Lietuvoje.
Seimo ir Respublikos Prezidento įgaliojimų Vyriausybės formavimo srityje analizė leidžia teigti, kad šiame procese Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys – laiduoti valdžios institucijų sąveiką. Formuojant Vyriausybę jo veiksmus visų pirma turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga, t. y. turinti Seimo pasitikėjimą, Vyriausybė.
Sveiko proto žmogui, nepaisant to, kokio dydžio jo asmeninės ambicijos ir kokia jo biografija, to visiškai turėtų pakakti. Bet jei D.Grybauskaitei ir to būtų per mažai, Konstitucinis Teismas, galėtų jai priminti ir dar vieną dalyką:
Remiantis parlamentinės demokratijos principais, įtvirtintais Konstitucijoje, darytina prielaida, kad Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų pareigūnų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais.
Čia jau turėtų suprasti net M.Adomėnas ar su marsiečiais bendraujantis V.Landsbergis (su visa pagarba jam už praeities nuopelnus). Ir net N.Venckienė su A.Skučiene. Net gulėdamos po trijomis „kaldrytėmis“.
Žinoma, visi aukščiau išvardyti, įskaitant ir D.Grybauskaitę, gali naudotis Konstitucinio Teismo pripažįstamomis „tam tikromis politinio poveikio galimybėmis“. Pavyzdžiui, lipti per tvorą kaip P.Gražulis, girtis, jog teistas už gerus darbus kaip A.Zuokas, sirgti kaip N.Venckienė, stovėti už užuolaidos ir stebėtis kaip V.Adamkus, ar piešti kreidutėmis kaip D.Kuolys.
Kiekvienas turi žinoti savo vietą. Įskaitant ir D.Grybauskaitę.
Tai visų jų konstitucinė ir visuotinai pripažįstama teisė. Kuri gali turėti „tam tikrą politinį poveikį“. Bet tuo ta teisė ir baigiasi. O ar poveikis bus, šiandien priklauso tik nuo A.Butkevičiaus ir naujosios Seimo daugumos.
Kuo greičiau pastarieji tai supras, tuo visiems mums bus geriau. Bent jau jei kalbame apie tolimesnę nei pusmečio ar metų perspektyvą. Nes laikas pagaliau suprasti, kad valdžia yra ne iš Dievo ar D.Grybauskaitės. Ji yra iš mūsų.
Todėl kiekvienas turi žinoti savo vietą. Įskaitant ir D.Grybauskaitę.
P.S. Jei kam įdomu, 2009-aisiais balsavau už D.Grybauskaitę ir nuoširdžiai tikėjau, kad ji bus gera prezidentė.