Kai žiūriu į Šeimos maršą ir tuos vadinamus maršiečius, man norisi nuimti varnelę nuo „š“, nes jie tokie savotiški marsiečiai. Matomi, nes garsiai rėkia. Normalūs žmonės, kaip sako graži lietuviška patarlė, duoda kelią. Vis dėlto duoti durniams kelią gali tik tol, kol jie įžengia į tavo namus ir pareiškia: „Mes geriau žinome, kaip tau reikia gyventi.“
Radikalų buvo, yra ir bus, tik tam tikromis aplinkybėmis jie suaktyvėja. Žmonės galvoja ir elgiasi pagal tai, kaip patys jaučiasi, o pastaruoju metu visuomenėje jaučiamas didelis nusivylimas ir nuovargis dėl karantino, kuris pakeitė mūsų gyvenimo sąlygas šeimose, mokyklose, dažnam pasikeitė darbo sąlygos.
Pyktis, neigiama energija kaupiasi, ir žmonės, kurie anksčiau buvo nuosaikesni, nejučia radikalėja. Ieško kaltų, išorės ir vidaus priešų, užuot pasižiūrėję į save. Ir tada nusprendžia veikti. Ginti šeimas, kurių niekas nepuola, protestuoti prieš galimas LGBT eitynes, skiepus, emigrantus, užsienio politiką, vidaus politiką, visą politiką ir 141 „gandoną“...
