Iš visų pusių pasipylė svarstymai, kaip visas tas „sutikimas“ turėtų būti įforminamas? Jei jis yra tik žodinis, kas gali paneigti, kad jau „po visko“ Jūsų antroji pusė nepareikš, jog jokio žodinio sutikimo nebuvo? Kaip įrodyti, kad buvo? Nufilmuoti telefonu? Ar prieš „tai“ kaip kviestinį liudytoją pasikviesti kaimyną, kuris vėliau, jei reikės, paliudys, kad sutikimas buvo? O jei kaimynas „suinteresuotas asmuo“? Žodžiu, su tuo žodiniu sutikimu yra daug neaiškumų. Taigi problema iš esmės nesprendžiama.
O jei sutikimas raštiškas, kaip tokiu atveju jis turėtų būti įformintas? Laisva forma ar notaro patvirtintas? Vienkartinis ar daugkartinis? Mėnesinis, o gal net metinis? Kaip abonementas. O gal galėtų būti kaip priedas prie santuokos liudijimo, kurį pasirašytume santuokos dieną visam gyvenimui? Taigi šiuo atveju klausimų daugiau, nei atsakymų.
Visgi, norėčiau nudžiuginti pasimetusius politikus ir idėjos autores jaunąsias Seimo nares: problemos sprendimas jau egzistuoja praktikoje ir sėkmingai veikia. Jei poros santykiams pritaikytume licencinį medžioklės modelį, visi šeimyninę idilę temdantys debesys išnyktų „kaip dūmas, neblaškomas vėjo“.
Taigi apie viską detaliau.