Jei norime nustatyti ar užteks būsimųjų pajamų, galime skaičiuoti ar priimtinas paskolos įmokos ir pajamų santykis. Jei iki šiol iš gaunamų pajamų nepavyko nė kiek susitaupyti ir nėra pagrindo manyti, kad pajamos ateityje padidės, bet kokia paskola ar įsipareigojimas reikš, kad dalies įprastų išlaidų teks atsisakyti, taigi bus našta. Rekomenduojama, kad paskolos įmoka nebūtų didesnė negu trečdalis šeimos gaunamų pajamų, jei iš likusių pinigų šeima galėtų pragyventi. Kita rekomendacija – paskolų suma neturėtų būti didesnė negu turimo turto (kurį galima parduoti) suma.
Kredito rizika
Kai imame paskolą, o ypač ilgalaikę, reikia įvertinti ir nepalankaus scenarijaus tikimybę ar riziką. Pirmiausia – kredito riziką. Kredito rizika – tai tikimybė, kad nebegalėsime grąžinti kredito ir mokėti palūkanų. Paskolos gavėjo galimybės grąžinti kreditą sumažėja tada, kai sumažėja jo gaunamos pajamos. Taip gali atsitikti ne tik dėl asmeninių priežasčių (pavyzdžiui, praradus sveikatą, šeimai netekus maitintojo), bet ir dėl nepalankiai susiklosčiusios ekonominės situacijos šalyje (didėja nedarbas, mažėja darbo užmokestis).
Šią riziką galima sumažinti:
– turėti santaupų, kad būtų galima mokėti paskolos įmokas, kol situacija vėl pagerės;
– iš anksto pasirūpinti kitu pajamų šaltiniu (kredito įmokų draudimu, gyvybės draudimu), kad būtų galima toliau mokėti paskolą;
– turėti turto, kurį pardavus būtų galima grąžinti skolą.
Su kredito rizika siejamos ir kredito palūkanos. Palūkanos – tai pinigų kaina. Nustatydamas šią kainą, bankas įvertina ir tikimybę dalies pinigų neatgauti (paskola nebūtų grąžinta). Dėl šios priežasties paskolų, už kurias neįkeičiamas joks turtas, palūkanos yra didesnės negu paskolų, už kurias įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Paskolos gavėjui palūkanų normų rizika dažniausiai reiškia tai, kad ilgainiui palūkanos gali padidėti, o pajamos – ne. Kad to išvengtų, paskolos gavėjai renkasi sąlygą, kad palūkanos nesikeistų kiek įmanoma ilgesnį laikotarpį. t. y. būtų pastovios. Pastoviosios palūkanos (nustatomos ilgesniam negu vienų metų laikui) paprastai būna didesnės už kintamąsias (nustatomos trims, šešiems ar dvylikai mėnesių). Tačiau paskolos gavėjas gali būti tikras, kad būtent nustatytą laikotarpį jos ir nesikeis. Taigi, pasirinkdami pastoviąsias palūkanas, paskolos gavėjai turi tikėtis ne sutaupyti, o apsidrausti nuo padidėjusių palūkanų ir įmokų.
Rizika gali atsirasti ir dėl to, kad pajamos gaunamos viena valiuta, o įsipareigojimai (paskolos) yra kita valiuta. Tokia rizika vadinama valiutos rizika. Klasikinė taisyklė teigia, kad skolintis reikia ta valiuta, kuria uždirbamos pajamos. Jei paskolos valiutos ir pajamų valiutos kursas pasikeistų, įmokos gali padidėti (teks brangiau pirkti valiutą įmokoms).
Vartojimo paskola
Jei skolinamės vartojimo reikmėms (trumpam ir nedideles sumas), būtina numatyti, per kiek laiko ir iš kokių pajamų pasiskolintus pinigus grąžinsime. Nuo to priklausys ir pagrindinis sprendimas, ar nevertėtų atsisakyti ar bent jau geresniems laikams atidėti šito noro, ir, jei noro neatsisakėme, sprendimas, kokį skolinimosi būdą pasirinkti. Jei negalime ar nenorime pasiskolinti iš artimųjų (be palūkanų), reikės rinktis kurią nors finansinę paslaugą: kredito kortelę, vartojimo kreditą ar kreditą įkeičiant nekilnojamąjį turtą.
Jei pasiskolintus pinigus nesunkiai galime grąžinti per mėnesį, tiks kredito kortelė. Taip skolintis bus ir pigiau, ir patogiau. Nors palūkanos už tokios rūšies kreditus yra didžiausios, palyginti su kitomis banko paslaugomis, tačiau, jei skolinamės dažnai, kiekvieną kartą nereikia mokėti kokių nors sutarties sudarymo mokesčių. Paskolą galima grąžinti, kai tik turime pinigų. Per trumpą laikotarpį „priauga“ nedaug palūkanų. Yra tokių kredito kortelių, kurių sutartyse numatyta, jog, jei skola grąžinama per nustatytą terminą, jokios palūkanos nėra skaičiuojamos. Tačiau visas šias sąlygas reikia išsiaiškinti prieš sudarant kredito kortelės sutartį. Tokiu būdu skolintis rekomenduojama tik tokias sumas, kurios neviršija trečdalio mėnesio pajamų – kad kitą mėnesį iš atlyginimo būtų galima tokią paskolą padengti. Jei skolinamės vartojimo reikmėms, būtina numatyti, per kiek laiko ir iš kokių pajamų pasiskolintus pinigus grąžinsime.
Jei skolą galėtume grąžinti per keletą mėnesių ar net metų, verta rinktis vartojimo kreditą. Sudarant vartojimo kredito sutartį, kiekvieną kartą iš naujo vertinamos paskolos gavėjo galimybės grąžinti kreditą. Jei netekome darbo, gauti vartojimo kredito greičiausiai nepavyks. Vartojimo kredito palūkanos paprastai būna mažesnės negu kredito kortelių. Galima grąžinti anksčiau be jokių mokesčių.
Jei tikslas toks brangus, kad skolą galėtume gražinti tik per kelerius ar net keliolika metų, verta pasidomėti galimybe pasiskolinti įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Vien jau dėl palūkanų, kurios būtų mažesnės negu vartojimo kredito.
Santaupos ir paskola
Galbūt turime santaupų, tačiau bijome jas visas išleisti ir svarstome galimybę pasiskolinti? Iš tiesų, vienu metu turėti santaupų ir skolintis – neracionalu:
– todėl, kad palūkanos, kurias gauname už santaupas, paprastai būna mažesnės už palūkanas, kurias mokame už pasiskolintas lėšas;
– todėl, kad jei pasiskolinsime ir netikėtai ateis ta juoda diena, skolą vis tiek grąžinti reikės iš santaupų. Ir dar sumokėti palūkanas;
– jei juodos dienos tikimybė yra pakankamai didelė ir reali, galbūt verta apskritai atsisakyti savo noro, neišleisti turimų pinigų ir juo labiau neprisiimti kokių nors įsipareigojimų.
