Iš tiesų, tuo, ką matėme trečiadienio vakarą, buvo sunku patikėti. Lietuvos rinktinės vyrai, audringai palaikomi 14 tūkstančių sirgalių, Kauno arenoje buvo nepanašūs į save. Perbalę, neryžtingi, susikaustę, sutrikę, apimti panikos, nerangūs, niekaip nesugebantys prisitaikyti prie paprasto kaip dukart du makedonų žaidimo. Visiška priešingybė tai rinktinei, kuri iki paskutinės akimirkos grūmėsi su Prancūzija, neįtikėtinais metimais ir greičiais nugalėjo Serbiją bei atkaklioje vyriškoje ir taktiškai brandžioje kovoje nugalėjo Vokietiją.
Per rungtynes su makedonais nebuvo nei greičio, nei metimų, nei taktikos, nei proto. Mūsų ekipos niekas negalėjo pažadinti – nei treneriai, nei sirgaliai, nei artėjantis finalinis švilpukas. Prisiminkite: nesėkmę nulėmusias klaidas rungtynių pabaigoje padarė ne kas kitas, o du labiausiai patyrę rinktinės krepšininkai – paslydęs Šarūnas Jasikevičius bei sunkiai atkovotą kamuolį į užribį išmetęs Darius Songaila. Kas turėjo atsitikti, kad svarbiausiomis akimirkomis šitaip klydo du tokie patyrę, šilto ir šalto matę žaidėjai?
Atsakymo ieškokite pirmojoje eilutėje. Vyrai neatlaikė didžiulės naštos, neištvėrė kiekvieną akimirką jų smegenis spaudusio visos tautos reikalavimo laimėti. Dėl rinktinės pralaimėjimo negalima kaltinti krepšininkų ir trenerių. Jie padarė viską, ką galėjo, ir gal net daugiau. Dėl šios nesėkmės kalti mes visi, pavertę krepšinį svarbiausia religija, pagrindine eksporto preke, populiariausia rinkodaros priemone, pagaliau – Lietuvos simboliu. Pamiršę, kad tai – tik žaidimas, o ne gyvenimo tikslas ar prasmė.
Būtų labai negerai, jei po mūsų rinktinės nesėkmės nusivylimas būtų toks didelis, jog Europos krepšinio čempionatas iš didelės šventės virstų niekam neįdomiu renginiu, o pusfinaliai ir finalas vyktų apytuštėje arenoje. Lietuvos rinktinė jau nebeužkops ant nugalėtojų pakylos, bet krepšinis juk nuo to nepraras savo grožio.
