Tikėtina, kad nuoroda turėtų padėti siekiant didinti pardavimus. Yra ir dar vienas pliusas – tai šansas telšiškiams. Nuo šiol kiekvienas, kuris pagal Komisijos patvirtintą technologinį aprašymą gamins sūrį Telšių seniūnijos ribose – turės teisę jį vadinti „Džiugu“.
Būtų nuostabu, jei taip ir atsitiktų. Deja, kur kas labiau tikėtina, kad saugoma geografinė ar kilmės vietos nuoroda tampa dar viena viliojančia etikete. „Aukso medaliai“ tarptautiniuose konkursuose niekam įspūdžio jau nebedaro. Pademonstruokime, kad mes išties unikalūs. Neatskiriami nuo teritorijos. Gaukime europinį ženklelį! „Džiugas“ yra lygiai tiek susijęs su vietove, kiek ir „McDonald‘s“ patiekalas. Sūrio gamyba vyksta Telšių seniūnijoje, o žaliavos plaukia iš kur reikia. Visame Telšių rajone 2019 metų pradžioje buvo kiek daugiau nei 9000 karvių. „Džiugui“, pagal deklaruojamas gamybos apimtis, reikia melžti bent 10 tūkstančių itin pieningų karvių kasdien.
Kalbant apie „Džiugo“ paraišką Europos Komisijai, vienintelis unikalus joje užfiksuotas aspektas yra tas, kad sūris gaminamas Telšių seniūnijoje.
„Džiugo“ gamintojai nusipelno pagyrimo. Jis išties yra vienas iš trijų geriausių pramoninių sūrių Lietuvoje, gaminamas tik iš pieno. Yra pelnęs gerą vardą ne tik dėl rinkodaros, bet ir dėl kokybės. Ir tegul džiaugiasi jį valgantys sūrių mėgėjai. Šioje istorijoje, mano galva, svarbu yra ne pats sūris, o ciniškas konkrečioje teritorijoje tradiciniu būdu vietinių gamintojų iš vietinių žaliavų gaminamiems maisto produktams skirto ženklo panaudojimas. Gamintojai nori pasinaudoti šio ženklo teikiamu tradicinio gaminio įvaizdžiu, o Europos Komisija leidžia. Sutikite, mąstant apie varškės sūrio ar skilandžio ir šio naujojo čempiono tradiciškumą skirtumas yra aiškus.
Iš tiesų šis sūris nieko bendra su istorija neturi. Tai yra pieno pramonės technologų kūrinys, adaptuotas konkrečios įmonės poreikiams.
Seniau saugomos geografinės nuorodos ženklo suteikimas buvo tarsi esamo papročio apsaugojimas. Kad ir normandiško camembert sūrio atvejis. XIX amžiuje kiekviena Kamambero kaimelio namų šeimininkė gamino panašų sūrį, tereikėjo užfiksuoti šią tradiciją, pademonstruoti jos išskirtinumą. Tiesą sakant, visoje Normandijoje šeimininkės gamino panašius, technologiškai labai artimus sūrius. Atėjus maisto industrializacijos bangai siekiant juos išsaugoti, sūriai kiekviename kaimelyje buvo kruopščiai aprašyti, pabrėžiant jų tarpusavio skirtumus. Ir štai dabar turime užfiksuotus tradicinius sūrius – camembert, livarot, pont l'évêque, neufchâtel ir kitus, smulkiau paplitusius.
Kokią tradiciją atstovauja „Džiugas“?
Sūrio „Džiugas“ gamintojai garsėja puikia rinkodara. Norėdami savo gaminį Europos Komisijoje registruoti kaip saugomą geografinę nuorodą, jie turėjo pagrįsti „Džiugo“ ryšį su geografine vietove. Pagrindinis argumentas, kad sūris šiuo pavadinimu gaminamas tik Telšių seniūnijoje, yra galingas.
Betgi „Džiugas“ yra AB „Žemaitijos pienas“ registruotas prekės ženklas ir gaminamas Telšiuose. Reikia dar vieno argumento. Į pagalbą atskuba pieštinis blondinas-galiūnas, abiem rankomis laikantis legendinį sūrį ir rodantis jo ryšį su istorija. Žemaičių legenda byloja, kad milžinas Džiugas laužęs šimtamečius ąžuolus it nendres būtent dėl to, kad valgęs geltoną sūrį iš savo rūsio. Iš milžino tą tradiciją perėmusios Žemaitijos šeimininkės, kurių sūris „pasižymėjo savitu skoniu, kvapu, konsistencija ir išvaizda“. Ir 1985 metais jį gaminti pradėjo „Žemaitijos pienas“.
Milžino Džiugo rūsį perėmė pieninė ir vienoje gamykloje pagamina 10 tūkstančių tonų sūrio per metus. Tai yra beveik 30 tonų per dieną sūrio su savitu skoniu, kvapu ir konsistencija. Tokia motyvacija iš antro karto praėjo Europos Komisijos filtrus ir saugomų geografinių nuorodų sąraše šalia skilandžio stojo „Džiugas“.
Iš tiesų šis sūris nieko bendra su istorija neturi. Tai yra pieno pramonės technologų kūrinys, adaptuotas konkrečios įmonės poreikiams. Tokio tipo sūrius Lietuvoje gamina ir „Rokiškio sūris“. Jų pakankamai daug visame pasaulyje. Pieno perdirbimo mokslui atskleidus tradicinių sūrių gamybos paslaptis, ėmus laboratorijose izoliuoti ir kultivuoti reikalingus mikrobus, geriausi atskirų regionų sūriai tapo geidžiami stambiausių rinkos žaidėjų.
Tokie produktai nėra niekuo nei unikalūs nei saviti, nei būdingi konkrečiam regionui.
Keletas įmonių yra pasidalijusios pasaulinę sūriams reikalingų bakterijų ir fermentų gamybos rinką. Ir štai jos sako – normalizuokite, dezodoruokite ir pasterizuokite savo pieną, o mūsų technologai iš jo pagamins parmezaną. Bet kur, nuo Pietų Amerikos iki Kinijos. Beje, Rusijai įvedus ES maisto produktų embargą, iš Argentinos ar Armėnijos kilęs „Džiugas“ savo etiketėje puikavosi užrašu „Parmesan“. Pirkėjas juk turi žinoti ką renkasi.
Tokie produktai nėra niekuo nei unikalūs nei saviti, nei būdingi konkrečiam regionui. Tame pačiame saugomų geografinių nuorodų registre yra nuostabiausių ir unikaliausių sūrių, reikalavimai jų gamybai yra griežtesni ir aiškesni. Tai teritorija, apimanti ne tik sūrinės lokaciją, bet ir gyvulių laikymo ir pašarų kilmės vietas, patys pašarai, pieno kiekis viename puode ir t.t. Europinei saugomų kilmės ir geografinių nuorodų sistemai stiprų postūmį suteikė Graikijos fetos sūrio gamintojai. Neapsikentę, kad tradicinis jų sūris jau virto bendriniu pavadinimu kitose Europos šalyse, kur dar prieš penkiolika metų buvo pagaminama 90 proc. viso sūrio šiuo pavadinimu, Europos teisingumo teisme išsireikalavo rezervuoti fetos pavadinimą tik žemyninės Graikijos ir Lesbo salos gamintojams, naudojantiems tradiciniu būdu auginamų vietinių veislių avių ir ožkų pieną.
Panagrinėkime prancūzišką sūrį Comté, kad geriau suvoktume kokie reikalavimai keliami tam, kas nori savo sūrį vadinti šiuo vardu. Pirmiausia, įvardijama, kad šis sūris gaminamas iš žalio karvių pieno ir turi būti brandinamas ne mažiau kaip 120 dienų. Tada aprašoma sūrio išvaizda, analitinė sudėtis ir skoninės savybės bei keturiuose puslapiuose išvardijamos seniūnijos (commune), kuriose pagamintą sūrį bus galima vadinti Comté. Gyvuliai, jų pašarai, sūrinės ir brandinimo rūsiai taip pat vietiniai. Kiekviena pagaminta sūrių partija brandinimo eigoje vertinama specialios komisijos, ir pavadinimą gauna tik tų partijų sūriai, kurie įvertinami bent 14 balų iš 20.
Toliau Comté sūrio reikalavimų knygoje 4 puslapiai skiriami pieno gamybai aprašyti – nuo organinių trąšų kiekio ganykloms iki bidonėlių. Ir galiausiai aprašoma sūrio gamyba variniuose puoduose – pienas negali būti kaitinamas daugiau nei iki 40 laipsnių, naudojami tik vietiniai raugai ir veršelio skrandžio fermentas, sūris brandinamas tik ant kalnų pušies lentų ir turi būti apsaugotas nuo bet kokių baktericidinių ar fungicidinių medžiagų. Pavadinimo suteikimą sūriui kontroliuoja 2500 ūkininkų, 130 sūrinių ir 13 brandinimo rūsių savininkų skiriama komisija.
Lenkiu galvą prieš puikaus sūrio gamintojus lietuvius. Tokie yra ne vien telšiškiai. Ir prieš tikrus sūrius propaguojančius žurnalistus. O sūrių mylėtojams linkiu laisvės rinktis naudojantis kuo aiškesne informacija.
