Audrius Ožalas: Meilė, kuri trunka keturias dienas

„Buvau knygų mugėje. Tiek žmonių, kad knygų nepamačiau“, – savo „Facebook“ paskyroje apie šių metų Vilniaus knygų mugę rašė Andrius Mamontovas. Iš tiesų, minios yra skiriamasis šios mugės bruožas. Leidžiantis patikėti, kad Lietuva – be galo skaitanti tauta. Tomis dienomis leidyklos gauna kelių mėnesių ar pusmečio pelną, į savo knygų pristatymus pilnas sales pritraukia net tie autoriai, kurie paprastai sulauktų tik kuopelės kantriausių bendražygių, žmonės, pagauti pirkimo įniršio, tempia knygas maišais tarsi deficito laikais, o prie stendų autografus dalinantys autoriai gali pasijusti esantys megažvaigždės. Leidyklų atstovai vienu balsu tvirtina, kad tokio pirkimo kaip šiemet dar nebuvo. Pirko net poeziją. 

Visos tos minios Knygų mugėje nuteikia optimistiškai ir kažin ar rasi renginį, kuriame vienoje vietoje būtų tiek šviesių žmonių. Tačiau optimistinį polėkį iš karto geriau jau įvertinti realistiškai.

Vieną kartą per metus dėl bendro jausmo galima įsijausti ir į trumpam madingu tampantį knygų graužiko vaidmenį.

Ar iš tiesų tapome tauta, kurioje yra štai toks nenumaldomas knygų troškimas, o tikrasis elitas, kaip ir priklausytų išsilavinusioje visuomenėje, yra kultūros žmonės? Paklauskite leidėjų, ir jie jums pasakys. Knygų pirkimas Knygų mugėje yra proginis reikalas, ir po šio renginio ateina visiškas štilis. Kiekvienais metais mažėjantys knygų tiražai akivaizdžiai rodo, kad apie iš proto dėl knygų einančią visuomenę kalbėti nėra jokio pagrindo. Reikia tik džiaugtis, kad žmonės maišais perka knygas, kurių galbūt vėliau neperskaito, tačiau kodėl jie to nedaro nuolatos, kaip kad yra literatūrinio gyvenimo tradicijas turinčiose šalyse?

Kodėl tėra du knygų pardavimo laikotarpiai – per Knygų mugę ir prieš Kalėdas? Lygiai tas pats tinka ir susitikimams su autoriais. Vienoje iš ankstesnių mugių žmonės valandą stovėjo prie Kristinos Sabaliauskaitės, norėdami gauti jos autografą (ir vis dėlto gavo jį ne visi), tačiau daugelis turbūt net nežino, kad susitikimai su rašytojais vyksta ir kitur, ne tik per Knygų mugę. Ir kur kažkodėl tų literatūros ištroškusiųjų minios neišvysi. 

Lygiai toks pats stebinantis yra ir argumentas, kad į Knygų mugę važiuojama nusipirkti knygų kur kas pigiau. Taip, patogu – po vienu stogu įsikuria visos leidyklos, ir tai itin aktualu atvažiuojantiems iš kitų miestų, tačiau bent jau Vilniuje daugelis leidyklų turi savo knygynus, kuriuose kainos – tokios pačios kaip ir Knygų mugėje. Ar net mažesnės. Eilių prie šių knygynų matyti neteko.

Tad Vilniaus knygų mugės fenomenas greičiau yra ne tik šios mugės, bet ir visos visuomenės tam tikrus bruožus apibūdinantis renginys. Vieną kartą per metus dėl bendro jausmo galima įsijausti ir į trumpam madinga tampantį knygų graužiko vaidmenį.

Detektyvai. Kodėl detektyvai?

Šių metų Vilniaus knygų mugės tema buvo detektyvai. Žanras, kuris lietuvių autorių beveik nepraktikuojamas. Taip, Stiego Larssono ir kitų skandinavų rašytojų populiarumo banga kliudė ir Lietuvą ir tokių autorių kaip Jo Nesbo kūriniai pakankamai populiarūs ir pas mus, tačiau susidarė įspūdis, kad ta detektyvų tema buvo gerokai pritempta.

Taip, buvo kelios įdomios diskusijos apie tai, kas yra geras detektyvas, kuo skiriasi jų rašymo tradicijos skirtingose šalyse, o kai kurių renginių organizatoriai netgi prikišamai kišo detektyvus į savo renginių pavadinimus (pavyzdžiui, „Plagiato detektyvas“), tačiau gal galėtų kas paaiškinti, kodėl leidyklos nesugebėjo atvežti ryškesnių detektyvus rašančių žvaigždžių (iš garsesnių buvo paaugliams kriminalinius romanus rašanti Salla Simukka)? Atrodytų, kad leidyklos turėjo paruošti ir gausybę naujų detektyvinių leidinių šiai mugei, tačiau atrodė, kad tai joms nebuvo svarbu – ieškant detektyvų/ trilerių naujienų reikėjo gerokai pasistengti.

Detektyvo dvasia gal ir klajojo šios mugės ore, tačiau norint ją pajusti reikėjo įjungti vaizduotę.

Į mugę dalyvauti diskusijoje atvyko ir ryški Lenkijos detektyvų žvaigždė Katarzyna Bonda, tačiau nei vienai leidyklai nešovė mintis prieš mugę išleisti jos knygą lietuviškai. 

Detektyvo dvasia gal ir klajojo šios mugės ore, tačiau norint ją pajusti reikėjo įjungti vaizduotę.

Renginys kasmet vis keičiasi, ir tai šiemet buvo ypač aiškiai matyti. Vilniaus knygų mugė jau seniai nebėra tas jaukus mielas knygų mylėtojų susibūrimas, kur pagrindinis dėmesys skirtas rimtesnei literatūrai. Netenka net abejoti, kad prie buvusio formato mugė nebegrįš, o jos atmosfera nebent bus atgaivinta kituose renginiuose. Kad ir kur kas labiau alternatyvinei intelektualiajai literatūrai skirtame Vilniaus knygų festivalyje, kuriame praėjusiais metais buvo padaryta pertrauka, tačiau, tikėkimės, jis bus visgi tęsiamas. 

Knygų mugė jau kurį laiką nebėra vien tik knygų mugė. Viena didžiausių šių metų naujienų – atskiros muzikos salės atidarymas, kur jaukioje prietemoje vyko koncertai, leidyklos prekiavo savo įrašais (šių metų didžiausia vinis – vinilinių plokštelių sugrįžimas), ir teko sutikti žmonių, kurie iš šios salės į knygoms skirtą paviljoną beveik net nebuvo nuėję. Paskirstyti erdves – viena geriausių organizatorių minčių. Jeigu prie muzikos salės dar pridėsime kino salę, bukinistų pasažą, vaikų salę, kitas erdves, akivaizdu, kad tai renginys, kuris kasmet tampa vis įvairesnis ir kuriam vienos dienos jau tikrai nebeužtenka, o išankstinis kruopštus planavimas yra privalomas. 

Žinoma, galima vadinti tai balaganu be jokios aiškios krypties. Dėl koncepcijos grynumo, sugebėjimo organizuoti temų išvystymą išties rimtų abejonių kyla. Ypač jeigu palygintume Vilniaus knygų mugę su kitomis Europoje vykstančiomis knygų mugėmis. Tačiau klausimas, ar tai kam rūpi. 

Andriaus Tapino knygą reklamuojantis narvas su zombiais irgi tapo vienu tų dalykų, dėl kurių mugėje labai daug diskutuota. Daugmaž įsivaizduoju kai kurių lankytojų reakciją ir bambėjimą, kad mugė virto kažkokiu karnavalu. Tačiau tokia gana drastiška reklama tik patvirtina taisyklę, kuri jau seniai galioja visame pasaulyje – knygos irgi yra prekė, kurią reikia išmoningai parduoti. Ir viešieji ryšiai, reklamos būdai, kurių griebiamasi toms knygoms parduoti, yra įvairiausi. Skirtingiems žanrams skirtingi pristatymo būdai. 

Beveik galiu garantuoti, kad po metų-kitų tokių, o gal ir dar drastiškesnių knygų reklamos priemonių išvysime žymiai daugiau.

Laikai, kai knygos reklama atrodė „nederama“, „menkinanti knygos vertę“, jau seniai praeityje. Keista ne tai, kad toks A.Tapino ir leidyklos bandymas atsirado, o tai, kad iki šiol niekas nebandė kažko panašaus. Beje, rinkodaroje mūsų leidykloms dar mokytis ir mokytis – knygų pristatymo, jų pateikimo srityje jos dažnai vis dar atrodo tik kelio pradžioje.

Knygų pristatymo, jų pateikimo srityje leidyklos dažnai vis dar atrodo tik kelio pradžioje.

Jeigu vieną iš praėjusių mugių buvo galima laikyti K.Sabaliauskaitės muge, šiemet populiariausiu autoriumi reikėtų laikyti naują knygą pristačiusį A.Tapiną, prie kurio autografų stendo eilės nesibaigė visas keturias dienas, o susitikime su juo didžiojoje salėje nebuvo vietų ne tik kur atsisėsti, bet ir kur atsistoti. 

Visgi dėl ko išties verta vykti į mugę – tai nekasdieniai susitikimai. Jie šiemet buvo išties nekasdieniški ir vykę – visų pirma kalbu apie Michailą Šiškiną, įrodžiusį, kad žodžio meistras jis yra ne tik knygų puslapiuose, bet ir scenoje.

Amerikiečių žurnalistas Gregory Feiferis ne tik parašė puikią knygą apie rusų mentalitetą, bet ir kalbėjo apie tai, kodėl nemato jokios šviesios ateities šiai šaliai. Įdomi diskusija apie Viktoro Pelevino kūrybą, knygų pristatymai, kuriuose autoriai dalyvavo jei ne gyvai, tai bent jau virtualiai, galiausiai – jaudinanti Jurgos Ivanauskaitės premija apdovanotos poetės Giedrės Kazlauskaitės kalba, kuri tapo tinkamiausia mugės pabaigimui, paaiškinusi, kam kūryba išvis yra reikalinga. 

Na, ir žinoma, galimybė pabendrauti su autoriais. Kur kitur gali paplekšnoti per petį Antanui Šileikai, o šis papasakos, kad jo brolio vardas irgi Audrius.

Galiausiai, mugė – tai bendras tvyrantis jausmas, kad knyga vis dar svarbi. Kad ji vis dar kažkam kažką reiškia, o ne blaškosi priešmirtinėje agonijoje, suspausta kietuose interneto gniaužtuose.

Galiausiai, mugė – tai bendras tvyrantis jausmas, kad knyga vis dar svarbi. Kad ji vis dar kažkam kažką reiškia, o ne blaškosi priešmirtinėje agonijoje, suspausta kietuose interneto gniaužtuose. 

O autoriams – galimybė pasijausti įvertintiems ir įkvėptiems. Tiesa, kaip pastebėjo filosofas ir rašytojas Liutauras Degėsys, tokia momentinė sėkmė turėtų kelti įtarimą: „Juk negali būti, kad dešimt tūkstančių žmonių staiga tave pamilo?“

Problemos – irgi mugės vizitinė kortelė

Vilniaus knygų mugė kiekvienais metais glumina keliomis praktinėmis problemomis, kurios taip stoiškai nesprendžiamos, kad tai galiausiai priimi kaip dėsningą neišvengiamybę. Kai kurios, žinoma, susiję ne tiek su renginio organizatoriais, o su „Litexpo“ parodų rūmais.

Apie automobilių stovėjimo aikštelę prie „Litexpo“ kalbėta tiek, kad jau vien rašyti apie tai atrodo banalu. Žinios, kur artimiausiose apylinkėse pasistatyti automobilį, yra aukso vertės. Net Sigitas Parulskis knygų pristatymo pradžioje kalbėjo apie tai, kokiose tolybėse paliko savo automobilį. Kiekvienais metais deficitu tampa ir kabykloss drabužinėje. O šiemet pritrūko ne tik jų bei vietų automobiliams pasistatyti – kai kurie lankytojai, nusprendę prie įėjimo nusipirkti popierinius bilietus į mugę, buvo sugluminti pareiškimo, kad bilietai... baigėsi. 

Puikus renginio organizatorių sumanymas – jau kelintus metus nemokamai nuo Katedros aikštės į mugę vežantis autobusas. Tiesa, matant, kaip šeštadienį vakare į jį kone dviem aukštais bando sutilpti žmonės, nejučiom imi prisiminti Japonijos metro darbuotojus, į kurių pareigas įeina sugrūsti į metro traukinius keleivius. 

Yra mugėje ir keistenybių. Iššūkiu ji taps tiems, kas renginių metu užsimano pavalgyti. Ir šioje vietoje renginys, kuriame apskaičiavimai, pardavimai ima viršų, atrodo veikiantis pagal kažkokius keistus, tikrai ne rinkos ir kapitalizmo dėsnius. Turbūt daug kas mugėje suvalgytų net ir labiausiai abejotinos kokybės maisto, jeigu jo tik būtų. Pora valgyklų, kibinų kioskas lauke ir dar pora vietų, kur galima gauti saldumynų ar sumuštinių. Tai viskas, ką prekybininkai gali pasiūlyti 66 tūkstančiams tomis dienomis į „Litexpo“ susigrūdančių žmonių. Sunkiai suvokiama, kodėl ši niša prekybininkų neišnaudojama. Ir taip jau daug metų. 

Atrodytų, sunkiai suprantama – žmonės iš viso miesto arba net iš kitų miestų trenkiasi į vietą, kur kentės stovėjimo eilėse maratonus, bus priversti leisti dieną pusbadžiu, kausis alkūnėmis kovoje dėl patekimo į salę ar prie leidyklų stendų ir per purvynus klampos nuo kažkokioje Lazdynų pakampėje pastatyto automobilio. 

Tam, kad nusipirktų knygų ar paklausytų rašytojo kalbos.

Gal dėl to, kad ta meilė knygai trunka tik keturias dienas.