Kaip ir kasmet, portalas „Delfi“ paskelbė įtakingiausių Lietuvos žmonių sąrašą. Nieko naujo ir netikėto jame nėra – dominuoja žmonės, kuriuos matome televizijos ekranuose. Sprendžiant iš šio sąrašo, didžiausią įtaką Lietuvos gyvenime daro politikai, sportininkai, verslininkai, žurnalistai. Turbūt nieko nenustebino ir tai, kad tik sąrašo pakraščiuose randame filosofus, istorikus, rašytojus – tiesą sakant, net ir matant, kas iš jų pateko į šį įtakingųjų sąrašą, kyla nuostaba – dalis jų jau kurį laiką nepastebimi mūsų visuomeniniame gyvenime.
Net ir matant, kas iš jų pateko į šį įtakingųjų sąrašą, kyla nuostaba – dalis jų jau kurį laiką nepastebimi mūsų visuomeniniame gyvenime.
Žinoma, galima būtų priekaištauti patiems šios apklausos rengėjams – visas mokslo, kultūros pasaulis tilpo į plačią ir sunkiai apibrėžiamą kategoriją „visuomenininkai“. Tačiau tai tik simptomiškai apibūdina dabartinę šio pasaulio vietą mūsų visuomenėje. Vietą, kuomet Sergejus Jovaiša įtakingesnis už Arūną Sverdiolą, o iš filosofų vis dar kone didžiausią įtaką, pasirodo, daro Arvydas Šliogeris, jau nemažai metų nesireiškiantis viešojoje erdvėje. Kultūros ir mokslo pasaulis vis dar velkasi patamsiuose kažkur prioritetų gale, ir ši apklausa neblogai atspindi visuomenės požiūrį į kultūrą, humanitariką bendrąja prasme ir mokslą.
Įsivaizduoju numanomą kritiką, kad galbūt kultūrinis gyvenimas pas mus nykus, negyvybingas, visuomenei neįdomus, todėl ir jo atstovai visuomenėje įtakos nedaro. Tačiau pamėginus gauti bilietus į naujus spektaklius, kiekvienais metais skaitant pranešimus apie naujus rekordus knygų mugėje, matant, kiek vasarą vyksta kultūros renginių skirtingose Lietuvos vietose, vaizdas atrodo visiškai kitoks. Galų gale, kaip pažymėjo ir Vaidas Jauniškis, gal sunkiai iki galo suvokiame ir tai, kas yra kultūra: „Šiandien kultūra užima didžiąją mūsų gyvenimo dalį, pažangių visuomenių strategai ją senokai pripažįsta kaip dalyvaujančią visur – ir tikrai daugiau nei žemės ūkis, politika ar ekonomika“.
Tad kaip taip nutiko, kad humanitarai prarado savo įtaką? Ar mes turime tiek mažai išskirtinių, balsą visuomenėje turinčių intelektualų?
Ar problema yra, kaip mes suprantame įtaką – galbūt manome, kad ji apsiriboja tik politika ir ekonomika?
Ar problema yra, kaip mes suprantame įtaką – galbūt manome, kad ji apsiriboja tik politika ir ekonomika? Galime kaltinti žiniasklaidą, turinčią savo paspaudimus garantuojančius asmenis, ir suprantančią, kad žodis „kultūra“ pavadinime jau savaime reiškia žymiai mažesnį straipsnio skaitomumą ir yra skirta tik kažkokiam mistiniam elitui.
Žinoma, daugelis kultūros srityje dirbančių žmonių ilgai galėtų pasakoti apie valdžios politiką, apie finansavimą, kuomet intelektualai jaučiasi tarsi išmaldos prašytojai, „verktiniai“, o gaunamas atlygis nė iš tolo neatspindi įdedamo intelektinio darbo. Ne kartą kritikuotas vadybininkų įsigalėjimas kultūroje taip pat turi įtakos – kuomet kultūra imama pristatyti kaip prekė, kas savaime yra didelis nesusipratimas, ir kuomet tokios žaidimo taisyklės nepriimtinos nemažai daliai joje dalyvaujančiųjų, tad pasitraukiančių į savanorišką pogrindį.
Žinoma, galime kaltinti ir patį kultūros lauką, jo atstovus, įstrigusius savame burbule, kuomet jie net nesistengia pasisakyti svarbiais visuomenei klausimais, viešuosius ryšius laikančius nederamais rimtam rašytojui, mokslininkui ar istorikui, nors šiuolaikinėje informacijos pertekliaus epochoje įsigalioja ir naujosios taisyklės.
Nemažai žurnalistų gali papasakoti istorijas, kaip sunku įkalbinti pokalbyje dalyvauti kultūros atstovus, nes žiniasklaida laikoma paviršutiniška, lėkšta, o dalyvavimas joje – kone gėdingas. Nemažai daliai kultūrininkų atrodo, kad visuomenė turi eiti pas juos, o ne jie pas visuomenę – ši laikysena galbūt morališkai ir teisinga, o intelektinis elitas niekuomet ir nebuvo visiškai suprantamas plačiosioms masėms. Tačiau jeigu žiniasklaida yra bloga, viešoji erdvė suvulgarinta, kas kitas, jei ne aktyvus jų dalyvavimas gali padėti keisti tai?
Galų gale, tai ne tik Lietuvos problema – nemažai pasaulio intelektualų pastebi, kad, ypač dėl socialinių tinklų, intelektualų balsas tampa vis mažiau girdimas, paskęsta balsų chore ir įsigali nereikšmingumo šventė, fragmentiškos sensacijos, įslenkame į apokaliptinį Jeano Baudrillard'o „kultūros išnykimo“ tarpsnį.
Kaip ten bebūtų, galime konstatuoti intelektualų buvimo viešojoje Lietuvos erdvėje krizę.
Regis, dabar esame prasmės nuosmukyje, ir nėra daug balsų, galinčių mums pasakyti, ką su visu tuo daryti. Arba mes jų negirdime.
Atsakymas, kuo tai blogai pačiai visuomenei, turbūt reikalautų atskiro straipsnio, tačiau bent kiek mokslų ragavusiems, socialiniais procesais besirūpinantiems žmonėms turėtų būti aišku, kad be aktyvaus intelektualų įsitraukimo į visuomenės gyvenimą sunkiai įmanoma reflektuoti mūsų valstybės dabartinę būklę, jos kryptis, besikeičiančią tapatybę, ugdyti vertybes, bendruomenišką mąstyseną ir kūrybiškumą. Kad politiniai ir ekonominiai aspektai toli gražu nėra pakankami valstybės gyvenime ir kad be mokslininkų, kultūros atstovų dalyvavimo visuomenės ateitis, apibrėžiama tik materialiniais skaičiais, yra visiškai nepatvari, galinti subliūkšti kiekvieno naujo ekonominio išbandymo metu. Galų gale tai būdas geriau suprasti save pačius.
Kad tai svarbi sritis, liudija ir tai, kuo mes žinomi užsienyje. Nuvykus į Italiją ir pradėjus kalbėti apie Lietuvą nereikia aiškinti, kas yra mūsų teatro režisieriai. Tuo, kad lietuvė dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla yra tarptautinė žvaigždė, abejoti irgi netenka. Tačiau neabejoju, kad jos nei šimtuke, nei dušimtuke įtakingiausių Lietuvos žmonių neišvysime.
Regis, dabar esame prasmės nuosmukyje, ir nėra daug balsų, galinčių mums pasakyti, ką su visu tuo daryti. Arba mes jų negirdime.
