Dubline veikiančio „Eurofondo“ (Eurofound) statistika patvirtino, kad vyrų ir moterų pajamos skiriasi: Europoje moterys uždirba 16 procentų mažiau negu vyrai. Moterų koncentracija didesnė menkiau apmokamose srityse, dėl motinystės atostogų jų darbo stažas trumpėja, augindamos vaikus dirba nepilną darbo dieną.
Dirbdamos tose pačiose pozicijose su vyrais nebūtinai gauna tą patį atlyginimą, dažniau atlieka papildomus neapmokamus darbus.
Šios aplinkybės moterų gyvenimą senatvėje paverčia apgailėtinu: jų pensijos tampa mažesnės net 37 procentais.
Ar dar norite būti moterimi? Aš tai ne.
Vyru būti irgi nenorėčiau: chroninis kaltės jausmas, kad tave nuo mažens popina moterys ir pasensti taip ir neišmokęs funkcionuoti savo paties, o ne kitų sąskaita.
Atlyginimų neviešinimas darbo vietose prisideda prie lyčių diskriminacijos: žmonės privalo žinoti, kiek už tą patį darbą mokama vyrams ir moterims.
Ar tikite, kad vyrai dėl to sielojasi?
Jiems labai patogu. Tokią sistemą jie laiko savaime suprantamu dalyku: jie vadovauja, pavaldinės už juos atlieka daugybę menkų dalykų, kurių niekam nepateiksi kaip didelio pasiekimo, bet jie suryja marias laiko.
Tai moterų prarastas laikas, už kurį niekas nesumoka adekvačiai.
Vyrų gyvenime pasitaiko ir diskomforto: dirbdami geriausiai apmokamoje IT srityje (ten daugiausia darbuotojų vyrų), jie pasiekia atlyginimų aukštumų, bet dėl ilgų darbo valandų ir itin didelio intensyvumo patiria izoliaciją, susvetimėjimą, negeba visavertiškai bendrauti su vaikais ir kitais šeimos nariais.
Žmogus yra – žmogaus nėra!
Slepiami atlyginimai – savanaudiška paslaptis
Kyla logiškas klausimas: kodėl moterys sutinka gauti menkesnes pajamas ir atlikinėti smulkius aptarnavimo/patarnavimo darbelius darbo vietose?
Kas neišugdė jose supratimo, kad pareigybės apibrėžia funkcijas ir jų laikytis privalo visi: jos pačios, kolegos ir darbdaviai.
Ypač darbdaviai.
Atlyginimų neviešinimas darbo vietose prisideda prie lyčių diskriminacijos: žmonės privalo žinoti, kiek už tą patį darbą mokama vyrams ir moterims.
Šešiasdešimtmečių neperauklėsi: dvidešimtmečių pažiūros kinta sparčiai – jie jau nebijo „moteriškų“ darbų ir lygiavos. Gali būti, kad šie vyrai, sulaukę trisdešimties, net nesvarstys galimybės pelnyti daugiau nei kolegė, kuri atlieka tą patį darbą.
Dublino susitikime buvo paminėta, kad vyrų solidarumą darbo vietose labai skatina jų uždari laisvalaikio klubai: kas kartu lošia, jaučia pareigą palaikyti savus ir darbe! Moterys į laisvalaikio organizacijas buriasi rečiau – pirmenybę jos skiria pareigoms namuose.
Per žurnalistų seminarą buvo pateiktas teigiamas pavyzdys, kaip norvegų šeimos pasiskirsto darbais namuose: šeimose, auginančiose vaikus, vieną savaitę drabužius skalbia vyras, o kitą – moteris.
Tą savaitę, kol jis skalbia visos šeimos rūbus, žmona verda valgyti sau, jam ir vaikams. Kitą savaitę jie apsikeičia pareigomis.
Sekmadieniai irgi padalinti: sykį per mėnesį bendruomenės, kurioje gyvena nemažai šeimų, vaikams pramogas organizuoja šeimos tėvas, o kitą – motina.
Tėvų bei mamų specialybės bei supratimas apie pramogavimą skiriasi, todėl vaikai patiria išskirtinių laisvalaikio leidimo būdų – nuo paskaitų iki laipiojimo per kliūtis.
Ar titulai gali įžeisti?
Seminaro pabaigoje įvairių tautybių žurnalistams buvo pasiūlyta pažaisti neutralios kalbos žaidimą. Nedera vartoti vyriškosios formos kalbant apie dalykus, liečiančius abi lytis.
Jeigu žmonija kalboje įvardijama vyrais, netiesiogiai peršama mintis, kad ši lytis yra svarbesnė.
Nerekomenduojama moterų titulų rašyti vyriškąja forma: Butkienė yra profesorĖ, o ne profesoriuS.
Kai šalia sėdi rumunė, kiprietė, latvis, austrė, kroatė, portugalė, švedas, britė, šis užsiėmimas tampa komiškas, nes vienos kalbos turi lytį įvardijančias formas, o kitos – ne.
Moterys netrokšta tapti vyrais, tačiau turi teisę į vieną antrąją pasaulio, kuriai nebūtų primestos savanaudiškos kitos lyties taisyklės.
Rekomenduojama vartoti lytiškai neutralias žodžių formas įvardijant žmonių grupes nesuteikiant išskirtinės svarbos kuriai nors vienai.
Tokių taisyklių paprasta laikytis kalbantiems angliškai. Dauguma Europos kalbų turi vyriškas ir moteriškas daiktavardžių bei būdvardžių galūnes, todėl ši rekomendacija sunkiai pritaikoma.
Moterys netrokšta tapti vyrais, tačiau turi teisę į vieną antrąją pasaulio, kuriai nebūtų primestos savanaudiškos kitos lyties taisyklės.
Kai kurie rekomenduojami būdai siekti lyčių lygybės gana komiški, nes formalūs, tačiau pajamų suvienodinimas yra esminga Europos šalių moterų siekiamybė: nesileiskite, kad jums mokėtų mažiau – tikrąją lygybę diktuoja žinios, savarankiškumas ir pinigai!
