Anksčiau mes iš anksto spėliodavome, kiek ir kokių medalių pelnys lengvaatlečiai stambiuose startuose. Dar gūdžiu sovietmečiu net šeši lietuviai tapo olimpinių žaidynių prizininkais. Lietuvai tapus nepriklausomai, tradicija nenutrūko: 1992 metais disko metikas Romas Ubartas tapo olimpiniu čempionu. Būtent šio lietuvio garbei pirmą kartą olimpinių žaidynių istorijoje buvo pakelta Lietuvos trispalvė ir sugrotas Lietuvos himnas.
Praėjo keliolika metų ir daugiakovininkė Austra Skujytė tapo 2004-ųjų metų olimpinė vicečempionė. Tais laikais pasaulis su didžiausiu susidomėjimu sekė Virgilijaus Aleknos žingsnius didžiajame sporte: vyras iš mažai žinomos šalies skynė medalius beveik visur, kur tik dalyvaudavo. Keturi medaliai pasaulio pirmenybėse, trys – Europos. Disko metikas V.Alekna savo rungtyje tapo tarsi atskira epocha. Ir iki šiol jis lieka vieninteliu Lietuvos dukart olimpiniu čempionu.
Metai iš metų Lietuvos lengvoji atletika buvo pamažu, po truputį, bet gana sistemingai LLAF veikėjų naikinama.
Vėliau sporto mėgėjų ambicijos truputį atvėso ir prieš įvairius didelius čempionatus, maždaug apie 2010-uosius, būdavo smalsu: kas iš mūsų gausios delegacijos gražiai pasirodys finale. Ir kai jau atrodė, kad maratonininkė Živilė Balčiūnaitė netikėtai pelnė Europos aukso medalį, šalies lengvąją atletiką supurtė dopingo skandalas. Sportininkė buvo nubausta, o jos medalis – atimtas.
Praėjo maždaug pusmetis ir 2011-ųjų kovą Paryžiuje vyko žiemos sezono Europos pirmenybės. Jame tik A.Skujytės pelnytas sidabras jau tuomet aiškiai bylojo apie tai, kad trūksta naujų lyderių. Tų pačių metų vasarą Pietų Korėjoje vykęs pasaulio čempionatas tapo totaliniu fiasko: iš penkiolikos Lietuvos sportininkų nė vienas nieko nepelnė. Kaimynai latviai bent jau bronzą parsivežė.
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) funkcionieriai dar tada rypavo: kartų kaita, suprask, tuoj viskas pasitaisys ir vėl atsikovosime pirmaujančias pozicijas. Tai buvo prieš penkerius metus.
2012-ųjų kovas, Stambule vyksta pasaulio uždarų patalpų čempionatas. Vos penki dalyviai iš Lietuvos, tačiau vėl ta pati A.Skujytė ir šįkart bronzinis medalis. Ir amžini LLAF vadovų pasiteisinimai: vis jiems kažko trūksta, traumos, bet tuoj viskas bus puiku. Federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis žadėjo visiems šviesią ateitį.
Rodos, stipriau valstybės finansuojamas tik krepšinis, tik jo pasiekimai – jau visai kito masto.
Ir štai atėjo 2013-ieji. Metų pradžioje turtingas verslininkas E.Skrabulis sukviečia Lietuvos lengvosios atletikos klubų vadovus į savo prašmatnų viešbutį Palangoje. Čia jis vėl visiems kalba lyg pro rožinius akinius – viskas tuoj bus puiku, mes tučtuojau viską pataisysime. LLAF visuotinė konferencija patiki ir vėl išrenka prezidentu E.Skrabulį.
Vakare viešbučio salėje žaižaruoja šviesos, skamba dainos, liejasi gėrimai ir keliami tostai. Biznierius šypsosi ir triumfuoja, jis dosniai iš biudžeto finansuojamai federacijai vadovauja net nuo 2000-ųjų. Berods, stipriau valstybės finansuojamas tik krepšinis, tik jo pasiekimai – jau visai kito masto.
Ateina 2013-ųjų vasara ir Maskvoje įvyksta pasaulio čempionatas. Lietuvos rinktinė teškiasi veidu į purvą – iš keturiolikos sportininkų nė vieno medalio. Vienintelis malonus pirmenybių akcentas tapo stiprus mūsų maratonininkės Dianos Lobačevskės pasirodymas.
Visi vaidina nustebusius, o LLAF veikėjai vėl visus ramina: problemą lyg ir pripažįsta, tačiau absoliučiai nieko nedaro jai spręsti. „Dideliu pasiekimu“ tapo jau net ne finalai, o tik kvalifikacija į juos.
Praėjo dar keli mėnesiai, 2014-ųjų pasaulio žiemos čempionatas Sopote. Ten vyksta tik teksto pradžioje mano minėta A.Palšytė. Ši sportininkė tarsi mūsų šalies lengvosios atletikos veidas. Prieš rungtynes savo gerbėjus tradiciškai erzina provokuojančiomis fotosesijomis bei socialiniuose tinkluose anonsuoja net ir menkiausias buitines smulkmenas, tačiau sektoriuje metai iš metų jos rezultatai beveik neprogresuoja.
Juk šalies rinktinės vyr. treneris, ilgametis federacijos šulas Kęstutis Jezepčikas beveik nebendrauja su sportininkais.
Žinoma, tas pats pasikartojo ir Lenkijoje: mergina vis šypsojosi, nuolat taisėsi plaukus, bet netgi nepateko į finalą. Štai jums visas spindesys ir skurdas.
Ir štai 2014-ųjų vasarą Šveicarijoje įvyksta Europos atletikos pirmenybės. Lietuvai atstovauja visiškai rekordinis, net 35 (!) sportininkų desantas. Nė vieno medalio, jokios rimtesnės konkurencijos, neįtikėtinas krachas.
Situacija per kelerius metus pasikeitė kardinaliai: mes jau nebesvajojame apie olimpinius, pasaulio ar net Europos medalius, kad ir žiemos sezono. Mes garsiai nekalbame net apie solidų dalyvavimą finaluose, rimtą konkurenciją. Dabartiniu metu sportininkams dideliu pasiekimu tampa viso labo... normatyvas dalyvauti varžybose. Ir dar tai, kad kažkas apmokės jų kelionės ir pragyvenimo išlaidas.
Tuo visai nereiktų stebėtis. Pavyzdžiui, savimi patenkinti LLAF klerkai juk nė nemano užsiimti lengvosios atletikos sporto šakų populiarinimu ar reklama – kad kuo daugiau vaikų ateitų sportuoti, kad gausiau pritrauktų privačių rėmėjų, kad lengvoji taptų prestižine sporto šaka.
Pamenu, prieš kelerius metus federacijos rinkodaros vadove buvo pasamdyta... LLAF prezidento E.Skrabulio vyresniojo sūnaus Marto sugyventinė. Vėliau ji netgi buvo paskirta Europos atletikos asociacijos Strateginės komunikacijos komisijos nare. Kai 2013-ųjų rudenį susitikęs ją populiarioje Vilniaus sporto mugėje paklausiau, ar LLAF dalyvauja ir deramai pristato sporto šaką visuomenei, sulaukiau tik pečių gūžtelėjimo ir ironiško žvilgsnio. Suprask, ne mano reikalas, buvo matyti jos akyse.
Bet ką ten apie propagavimą ir skatinimą. LLAF tarnautojai net nesugeba išlaikyti ir jau esamų sportininkų. Jau anksčiau emigravo ir užsienyje savo ateitį regi pajėgiausia šalies trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė, kuria federacijos veikėjai iš esmės visiškai nesirūpina, o ir bendrauja minimaliai. Nors mergina pernai pasiekė nacionalinį rekordą, bet, matyt, praleis šį olimpinį sezoną.
Nematydama didesnės perspektyvos savo sportinę karjerą baigė ir sėkmingai į verslą patraukė jos kolegė Asta Daukšaitė. Panaši situacija ir su ankstesne daugkartine šalies čempione Jolanta Verseckaite – ji man visiškai atvirai pasakė, kad priklausymas šalies rinktinei sportininkui nesuteikia visiškai nieko: jokios federacijos globos, paramos ar juo labiau investicijų.
Užsienyje vien tik savo jėgomis treniruojasi ir talentinga bėgikė Modesta Morauskaitė, kiti perspektyvūs sportininkai. LLAF funkcionieriai, matyt, tikisi pjauti vaisius, kurių jie nepasėjo.
Nenuostabu, juk šalies rinktinės vyr. treneris, ilgametis federacijos šulas Kęstutis Jezepčikas beveik nebendrauja su sportininkais. Nesitikiu, kad jis kas kelias savaites pietaus su čempionais, įteiks suvenyrų per šventes ar apsilankys treniruotėse, bet bent jau reguliariai susiskambinti, maloniai palaikyti prieš startus, pasveikinti su gimtadieniu ir domėtis sportininko gyvenimu už maniežo ribų tikrai derėtų.
Juk krepšinio rinktinės treneris Jonas Kazlauskas skrenda į kitą žemyną vien tam, kad žmogiškai pabendrautų ir tiesiog pasimatytų su savo komandos kariais. Todėl norėtųsi bent jau elementarios pagarbos ir nuoširdaus intereso lengvaatlečiams iš formalaus jų vadovo.
Metai iš metų Lietuvos lengvoji atletika buvo pamažu, po truputį, bet gana sistemingai LLAF veikėjų naikinama. Tegul ir dėl neišmanymo, neskaidrumo, pažįstamų protegavimo, aplaidumo ir tingėjimo. Tačiau kartais tai vykdavo tiesiog dėl banalaus godumo ir įžūlaus melo.
O tai jau labai nesportiška.
Augustas Didžgalvis yra ilgametis Lietuvos sporto fotografas ir kartais rašo apie tai, kas jam įdomu. Jo nuotraukas ne tik su sportu galite pamatyti www.didzgalvis.lt.
