Nesuvaldoma mirtis siautėja ne kažkur toli, o vos už kelių valandų skrydžio. Šalyje, kurioje ne vienas iš mūsų yra buvę, kur gyvena mūsų draugai ar artimieji. Italijoje iš pradžių žmonės taip pat ignoravo rekomendacijas likti namie. Nesilaikė izoliacijos. Bėgo iš uždarytų teritorijų. Mėgavosi laisvu laiku ir naudojo jį masiniams susibūrimams bei pasilinksminimams. Šaipėsi iš kažkokių kvailių gąsdinimų ir perdėtų grėsmių. Tik pasirodė, kad jos visai nebuvo perdėtos.
Šis virusas yra klastingas. Jis gali tūnoti žmonių kūnuose ilgai. Net jokių simptomų nejaučiantys žmonės gali lengvai juo užkrėsti kitus. Italai šaipėsi. Ne vienas iš mūsų matė populiarų youtube video, kuriame vyras pokštaudamas apie coroną linksmai spiritu trinasi rankas, veidą ir geria. Kurį laiką atrodė, kad corona tai tik beprasmiai gąsdinimai ir grėsmės, kurios su itališka realybe neturi nieko bendra. Tačiau, kai paaiškėjo, kad visos šios grėsmės nė kiek nebuvo perdėtos, jau buvo per vėlu.
Šiuo metu Italijoje niekas nesijuokia iš situacijos rimtumo. Reikėtų keistoko humoro jausmo, kad juoktumeis iš tokio neregėto masinių mirčių skaičiaus. Vienas pažįstamas gyvena Šiaurės Italijos miestelyje, į kurį naktimis pilnai pakrauti sunkvežimiai tyliai veža deginti krūvas lavonų. Kol kas pas mus to nėra, tad žmonės ne tik nepaiso karantino bei saviizoliacijos, nesilaiko distancijos ir kitų saugumo priemonių, bet ir masiškai būriuojasi parkuose, rengia vakarėlius.
Kodėl žmonės taip elgiasi, kai grėsmė daugiau nei reali? Kodėl mes nieko nepasimokėme iš italų, kurių juokas vos per kelias dienas virto ašaromis ir tyliai naktimis lavonus vežančiais sunkvežimiais?
Veikiausiai dėl to, kad prie nuolatinės ekstremalios situacijos eskalavimo mus seniausiai pripratino pramogų industrija.
Veikiausiai dėl to, kad prie nuolatinės ekstremalios situacijos eskalavimo mus seniausiai pripratino pramogų industrija. Kine, kompiuteriniuose žaidimuose, knygose etc. nuolat sukusi įvairiausius katastrofinius naratyvus. Pripratinti prie tokių ir panašių fikcinių siužetų, mes negebame to niekaip susieti su savo dabartine tikrove ir būsena. Mano, trisdešimtmečių, kartai niekada neteko išgyventi nieko panašaus. Vyresnieji, patyrę sovietų režimą, blokadą atrodo turėtų būti geriau emociškai pasiruošę, tačiau dabartinę situaciją atpažinti kaip tikrą ir grėsmingą daugeliui taip pat sudėtinga, nes prieš tai išgyventi neramūs laikai savo prigimtimi buvo visai kiti nei dabartinis pavojus. Visa tai, kas dabar dedasi, per daug netikra, nematyta, nepažįstama, kad galėtume identifikuoti kaip realų pavojų.
Yra ir kita svarbi priežastis, kodėl Europa ir Vakarų valstybės negeba įsisąmoninti, kad COVID-19 keliama grėsmė yra tikra ir reali. Kaip pastebi slovėnų filosofas Slavojus Žižekas, šių šalių kapitalistinė savivoka, ilgai išnaudojo iliuziją, kad visos stichinės nelaimės, karai, ligos ir kitos grėsmės egzistuoja kažkur kitur, ne čia. Tai iki šiol padėjo palaikyti viešąją nuomonę ar veikiau nuojautą, kad nesvarbu, kad ir kokios neteisybės dėtųsi mano šalyje, turiu būti laimingas, kad gyvenu čia.
Nes „čia“ nėra tų nevaldomų grėsmių ir katastrofų, kurios būdingos likusiam tolimam pasauliui. Iš tiesų, mums visiems pažįstami žinių laidų reportažai iš įvairiausių krizių bei stichinių nelaimių kamuojamų šalių. Tokio pobūdžio vaizdai ilgą laiką mus ne tik supažindindavo su naujienomis, bet ir padėdavo pasijusti ramiau, kad gyvename ne ten. Pastarosiomis dienomis tolimajam „ten“ staiga labai priartėjus ir tapus vos ne ranka pasiekiamu, per TV ir radijo žinias nuolat matant katastrofiškus vaizdus iš Italijos, mes negalime atsisakyti savo inertiško įpročio džiaugtis, kad esame ne „ten“, o „čia“. Tas apgaulingas inertiškas džiaugsmas mums trukdo matyti realią padėtį ir suvokti šiuo metu gresiantį pavojų. Jei ir toliau ignoruosime tai, kad jau seniai nebėra jokio „čia“ ir „ten“, Italijos scenarijus gresia pasikartoti ir Lietuvoje.
Taip jau sutapo, kad pati rašau filosofijos disertaciją iš distopinio, baisius ateities scenarijus nušviečiančio bei apmąstančio, kino. Visiems žinoma, kad dažnai kine sutinkami siužetai mus moko ir pateikia receptą kaip būti didvyriais bei didmoterėmis. Beveik visada tai susiję su aktyviu veikimu, snukių daužymu, bėgiojimu, šaudymu ir pan. Šių dienų krizėje toks didvyriškumas niekam nereikalingas.
Tokį didvyrį, kurio mums reikia šiomis dienomis, būtų galima pavadinti nuobodžiu didvyriu. Jis nešaudo ir nelaksto, o tiesiog toliau nepaisydamas rizikos atsakingai dirba savo gyvybiškai svarbų darbą (medikai, medikai ir dar kartą medikai, paštininkai, socialiniai darbuotojai, policininkai ir kt.) arba, nesant būtinybės dirbti, tiesiog sėdi namie.
Grįžusi iš Švedijos jau lygiai savaitę laikausi saviizoliacijos ir viena sėdžiu namie. Per tą laiką neturėjau jokio, net mažiausio, fizinio kontakto, nė karto nebuvau apleidusi buto. Pripažinsiu, kad tai nebuvo lengva. Nes šią savaitę mirė jauniausias mamos brolis. Žinoma, norėjau dalyvauti laidotuvėse, atsisveikinti su dėde ir palaikyti mamą, tačiau suprasdama, kad saviizoliacijos nesilaikymo kaina dabartinėmis aplinkybėmis galėtų ne tik mano brangiausiems žmonėms, bet ir visai visuomenei atnešti katastrofiškus padarinius, pasilikau namie. Kartais pats sunkiausias ir didžiausias išbandymas yra nedaryti visiškai nieko.
Likdami namie atminkite, kad tai darote ne dėl to, kad taip elgtis jums liepė politikai, o todėl, kad patys nenorite rizikuoti kitų žmonių gyvybėmis. Kiekvienas iš mūsų šiuo sunkiu laiku darydami tai, ką privalome, esame didvyriai. Medikai yra tikrieji didvyriai, nes rizikuodami savo ir artimųjų sveikata, nepaisant nieko, toliau gelbėja gyvybes. Tačiau jiems padėti ir gelbėti gyvybes galime ir mes. Kaip? Tiesiog likdami namuose. Nuobodus herojus yra vienas tikriausių didvyrių, nes tai, ką daro, jis daro ne dėl pripažinimo. Gelbėkime gyvybes likdami namie. Būkime nuobodžiais didvyriais.
