Daugelio pasaulio šalių politikos apžvalgininkai su dideliu susidomėjimu stebėjo trečiadienį vykusius Nyderlandų rinkimus. Po Trumpo pergalės Amerikos prezidento rinkimuose ir Brexito politinė atmosfera Europoje kaip reikiant įkaitusi. Daugelyje šalių ypač suaktyvėjusios radikalios dešinės jėgos.
Ne išimtis ir Nyderlandai, kuriuose pastaruoju metu ypač garsiai reiškėsi kraštutinių pažiūrų Laisvės partija (VPP) ir jos lyderis Geertas Wildersas, griežtai pasisakantis prieš Europos Sąjungą ir musulmonus imigrantus. Tad į rinkimus Nyderlanduose žiūrėta kaip į simbolinį referendumą dėl šalies narystės Europos Sąjungoje. Taip pat, šie rinkimai prikaustė apžvalgininkų dėmesį kaip įžanga į šiais metais vyksiančius rinkimus Prancūzijoje ir Vokietijoje, kur taip pat jaučiamas kraštutinis „dešinėjimas“.
Šie rinkimai prikaustė apžvalgininkų dėmesį kaip įžanga į šiais metais vyksiančius rinkimus Prancūzijoje ir Vokietijoje, kur taip pat jaučiamas kraštutinis „dešinėjimas“.
Rinkimų rezultatai nėra vienareikšmiški. Nors pergalę aplenkusi Laisvės partiją iškovojo už stabilumą Europoje pasisakanti Marko Rutte centro dešinės Liaudies partija už laisvę ir demokratiją (VVD), tačiau dešinieji radikalai balsuotojų nebuvo „pasmerkti“ – G.Wilderso partija liko antra.
Įdomi rokiruotė įvyko ir kairiųjų gretose – iki tol dominavusi kairioji Darbo partija buvo tiesiogine to žodžio prasme sutriuškinta, tačiau kita kairioji trisdešimtmečio Jesse Klevero vadovaujama partija „GreenLeft“ sulaukė tokio palaikymo, kokio nebuvo turėjusi per visą 25 metų partijos gyvavimo istoriją.
Džiaugdamasis rezultatais J.Kleveras kreipėsi į visos Europos kairiuosius ragindamas nepasiduoti šiuo metu siaučiančiam kraštutinės dešinės populizmui bei manipuliacijoms ir toliau ramiai išlikti ištikimiems savo principams – nenuolaidžiaujant pasisakyti už pagalbą karo pabėgėliams, būti proeuropietiškais. Pasak jo, Nyderlandai šiais rinkimais pasiuntė žinią visai Europai – „Išlikdami ištikimi savo įsitikinimams jūs galite sustabdyti populizmą“.
Apie šių rinkimų rezultatus galima kalbėti ir kalbėti, tačiau tikroji jų rezultatų prasmė ir reikšmė paaiškės tik netolimoje ateityje, įvykus rinkimams didžiosiose Europos šalyse. Nyderlandai, kaip ir Lietuva, yra maža šalis. Tačiau čia visas panašumas, kalbant apie politinių pažiūrų raišką, ir baigiasi.
Jau beveik aštuonis mėnesius atlieku filosofijos doktorantūros praktiką Amsterdamo universitete, tad gyvendama čia turėjau galimybę stebėti pasiruošimą artėjantiems rinkimams. Dėmesį patraukė vienas svarbus, bet esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Nyderlandų rinkėjų. Jei lietuviai net bendraudami su savo artimiausiais draugais ar šeimos nariais vengia tiesiai pasakyti už ką atiduos savo balsą, tai olandai ne tik mielai apie tai kalba, bet ir visur „kur netingi“ palieka savo palankumo partijoms bei politinėms pažiūroms ženklus.
Niekam ne paslaptis, kad olandai dažnai palieka neužtrauktas užuolaidas, dar daugiau – didelė dalis vyresnio amžiaus gyventojų savo namuose jų net neturi. Bet veikiausiai ne visiems žinoma, kad atvirą gyvenimo būdą praktikuojantys olandai praktikuoja ir visiškai atvirą politinę raišką. Ir tai galima pastebėti ne tik bendraujant asmeniškai, bet ir tuose pačiuose languose. Taip, languose!
Daugelis turistų prieš rinkimus vaikščiodami Amsterdamo centrinėmis gatvelėmis palei kanalus ar užklydę į atokiausius priemiesčio rajonus veikiausiai nė neatkreipė dėmesio, tačiau nemažai butų ar kotedžų savininkų savo languose buvo išsikabinę remiamos partijos rinkiminius plakatus ar net ranka rašytus prisipažinimus, kodėl jie ketina balsuoti už vieną ar kitą kandidatą.
Olandų atvirų langų politika kontrastuoja su lietuvių patirtimi ir įpročiais. Nors jau daugiau nei ketvirtį amžiaus Lietuva yra laisva valstybė, kurioje nevyksta persekiojimas už politines pažiūras ir negresia realios represijos už laisvą nuomonės raišką, tačiau sovietmečio paveldas vis dar gajus. Lietuvai buvus Sovietų Sąjungos sudėtyje už kitokią nuomonę, nei oficiali viena „tiesa“, grėsė trėmimai, uždarymas į psichiatrines ligonines bei kitokie persekiojimo ir slopinimo būdai. Tad natūralu, kad tuo metu gyventojai ne tik už užtrauktų užuolaidų, paslapčia nuo kaimynų, švęsdavo pagrindines katalikų šventes, bet ir stengėsi labai neatvirauti apie savo politines pažiūras. Politika buvo tapatinta su viešu spektakliu, kuriam paprasti piliečiai neturėjo rimtesnės įtakos.
Nors sovietmetis baigėsi, tačiau lietuviai iki šiol atkartoja jo metu įsisavintas „pamokas“. Kurios iš inercijos dėl refleksijos trukumo ir toliau tėvų, mokytojų ir kitų buvo perduotos ir jau nepriklausomybės laikais gimusiems vaikams. Ne vienam iš mūsų ne kartą teko girdėti – „neišsišok“, „nutylėk“, „neišsiskirk iš kitų“, „pažiūrėk, kaip elgiasi visi, o kodėl tu būtinai turi išsiskirti?“. Šios auklėjimo ir bendravardiklinimo gairės ir toliau prisideda prie to, kad laisvoje Lietuvoje gyvename taip tarsi dar būtume Sovietų Sąjungoje.
Šios auklėjimo ir bendravardiklinimo gairės ir toliau prisideda prie to, kad laisvoje Lietuvoje gyvename taip tarsi dar būtume Sovietų Sąjungoje.
Įdomiausia, kad estafetė perduota nuojautų, intuicijų ir „nepasakymų“ lygmenyje. Jei sovietmečiu visi žinojo, kokia yra bendra tiesa, tai šiais laikais, egzistuojant nuomonių pliuralizmui, jokios bendros tiesos tarsi nėra ir negali būti. „Bet tačiau“ – net tik nuojautų lygmenyje jaučiant tą „visų nuomonę“, baimė išsiskirti ir neatitikti jos neišreikštiems teiginiams išlieka tokia pat reali ir kartais dėl savo neapibrėžtumo atrodo net dar grėsmingesnė. Lietuviai vengia išsiskirti ir parodyti, kad jų politinės pažiūros neatitinka vienos tiesos.
O tai, kad šios tiesos turinys esti neapibrėžtas ir savaip paslaptingas, reiškia, kad bet kokia politinių pažiūrų raiška gali su juos prasilenkti. Šią paradoksalią dermę galime laikyti viena pagrindinių priežasčių, kodėl lietuviai didžiuojasi savo apolitiškumu.
Sovietmetis šių dienų Lietuvai į rankas įdavė įsivaizdavimą, kad egzistuoja viena bendra tiesa, kuriai nedera prieštarauti. Tačiau šiomis dienomis tai bendrai tiesai tapus paslaptimi, kuriai galimai prieštarautų bet koks politinis-sakymas, bendros tiesos vietą užėmė apolitiškumas. Taigi, gero tono ženklu mūsų šalyje vis dar yra atvirai nekalbėti apie politiką, nes kitaip išsiskirtum iš visų, kurie nekalba.
Didelė dalis Lietuvos gyventojų, kitaip nei olandai, jaučiasi esą atskirti nuo politikos, nes ją, dėl sovietmečio pamokų, sutapatina tik su politikų priimamais sprendimais. Dažnai pamirštama, kad egzistuoja didžioji ir mažoji politikos. Jei didžiąją politiką apibrėžia valdžios žmonių ir politikų priimami sprendimai ir su šalies valdymu bei įstatymu leidyba susiję mechanizmai, tai mažąją politiką apibūdina kur kas mažiau pastebimos kasdienės, bendruomeniškos gyventojų praktikos.
Didžioji ir mažoji politikos nėra ir negali būti visiškai viena nuo kitos atskirtos, tuo labiau kai kalbame apie demokratines valstybes, kuriose mažoji politika tiesiogiai santykiauja su didžiąja. Bėda ta, kad Lietuvoje daugelis gyventojų inertiškai su žodžiu politika sieja tik tai, ką galėtume pavadinti didžiąja politika, o visa kita tiesiog lieka eliminuota iš savivokos lauko, taip didžiajai politikai priskiriant dar daugiau totalumo. Tarsi Seime, vyriausybėje, prezidentūroje sėdintys asmenys ten būtų išsilaipinę iš kokio ateivių laivo, o ne tokie pat piliečiai į postus patekę kitų piliečių valia.
Ko Lietuva gali pasimokyti iš Nyderlandų atvirų langų politikos? To, kad nereikia bijoti. Jokios bendros politinės „tiesos“ nėra. Visi esame skirtingi ir turime skirtingas nuomones. Turime vienodą teisę į politinių pažiūrų raišką. Net du už tą pačią partiją savo balsus atidavę žmonės turės skirtingas nuomones, nes jų argumentacija ir prieiga prie šio sprendimo bus nulemtos skirtingų patirčių, priežasčių, preferencijų.
Už laisvą politinę raišką Lietuvoje į Sibirą jau seniai niekas netremia, tad nustokime tęsti šiuos bendravardiklinančius trėmimus savo galvose. Žmonės ir yra politika. Ir jų dalyvavimas politiniame gyvenime nesibaigia ir neturėtų baigtis biuletenio įmetimu į dėžę kartą per kelis metus. To nesuvokiantys žmonės yra puiki medžiaga manipuliacijai ir išnaudojimui.
TAIP PAT SKAITYKITE: Aušra Kaziliūnaitė: Seksizmas kaip svarbi Trumpo rinkimų strategijos dalis
