Bet tai yra seni geri gamtos mokslai, inžinerija, ta pati sena gera matematika ir, žinoma, menai. Seniausieji piešiniai datuojami prieš maždaug 40 000 metų, tad kaip ir nieko naujo, kad žmogui svarbu meninė saviraiška, ar ne?! Jau vieną kitą dešimtį tūkstantį metų, šiaip jau. Na, ir nervintis dėl to tikriausiai irgi nereikėtų. Ir vis dėlto man nerimą kelia tai, kad mes per mažai kalbame apie galbūt mažai tikėtinus, bet, tikiu, svarstytinus ateities mokyklos variantus.
Vis dažniau pagalvoju apie labiau netikėtus scenarijus. Pavyzdžiui, o ką, jei mokytojai galėtų tėvams išsiųsti žinutę apie vaiką mintimis? Atsiliepti telefonu spustelėję ausį? O ką, jei maistą vaikui atneš dronai: galbūt iš namų, o galbūt iš ten, iš kur tik tėvai bus panorėję? Šviežutėlį, vegetarinį, veganinį, tinkantį, na, bet kokiam išrankiausiam?! O jeigu vaikas į darželį ateitų dėvėdamas rūbus, kurie – kai reikia – vėsina, o kai reikia – šildo, ir toks dalykas kaip „jūs aprengėte mano vaiką per daug/per mažai” ir pan. bus tiesiog atgyvena, apie kurią dyvydamiesi mokytojai vieni kitiems pasakos: „kaži, kaip jie ten tada dirbt galėjo, kai reikėdavo vaiką nuolat tikrinti, kai vieną akimirką lyja, kitą – vėjas, trečią jau plieskia saulė? Eik jau, nepavydžiu!”. O jeigu bus visiškai nesvarbu, ar darželis prie magistralės, ar vidury miško, nes DAC (direct air capture) būdu aplink darželį bus švarutėlis oras?!
Kaip įtikinsime paauglį nepabandyti rūkyti, gerti alkoholį ir/ar vartoti narkotikus, nes bus nuo priklausomybės apsauganti injekcija?! O kaip įtikinsime jį mokytis užsienio kalbų, jei Google/DARPA užtikrins tobulą sinchroninį vertimą?!
Nežinau, kaip jums visa tai skamba, bet aš reguliariai apie tai susimąstau ir galvoju, kad mes, na, tikrai per mažai apie tai kalbame. Apie tą „o kas, jei?“.
Tad kodėl mes nekalbame?