Kai kurie mokslininkai jai prieštarauja, nurodydami, kad, deja, netgi mūsų Visatos egzistavimo trukmė nėra begalinė, todėl vargšei beždžionėlei gali tiesiog neužtekti laiko. Ir aš su jais visiškai sutinku. Tai yra blogoji naujiena.
Geroji yra ta, kad suformulavus mūsų tolimai giminaitei paprastesnę užduotį, rezultato galima tikėtis šiek tiek anksčiau. Pavyzdžiui, jeigu tokiai beždžionėlei patikėtume Darbo partijos švietimo programą, ji būtų su tokiu iššūkiu susidorojus gal netgi per savaitę. Na gerai, per dvi savaites.
Dvi savaites trunkant eilinei politinei muilo operai su švietimo ir mokslo ministro rokiruotėmis, nutariau pasidomėti, kas gi parašyta toje programoje, dėl kurios nevykdymo buvo atšauktas buvęs ministras D.Pavalkis.
Kodėl apie tai rašau? Gi todėl, kad dvi savaites trunkant eilinei politinei muilo operai su švietimo ir mokslo ministro rokiruotėmis, nutariau pasidomėti, kas gi parašyta toje programoje, dėl kurios nevykdymo buvo atšauktas buvęs ministras D.Pavalkis. Užsiėmimas, pasakysiu jums, ne pats smagiausias, nebent turėtumėt keistą fetišą šūkiams „padidinsime“, „sieksime“, „gerinsime“ ir t.t. ir pan.
Todėl akivaizdžiai nuobodžiavau, kol neprisikasiau prie savo gilumu pritrenkiančio pasažo „užtikrinsime tam tikrus pokyčius, skatinančius aukštąsias mokyklas augti ir konkuruoti tarptautiniu lygiu“. Po to negudriai bandoma paaiškinti, kas gi yra tie „tam tikri pokyčiai“, bet, kadangi vienas iš jų susijęs su to, kas yra ir dabar – aukštųjų mokyklų autonomijos išsaugojimu, o kitas itin miglotai kažką buria apie tos autonomijos suderinimą su valstybės priežiūra, nieko gero nepešiau.
Ir vis dėlto, juk pats laikinasis partijos lyderis V.Uspaskichas kažkurioje TV laidoje būtent tuos „tam tikrus pokyčius“ įvardino, kaip svarbiausią nepasitenkinimo ministru priežastį. Įvardino, tiesa, po akivaizdžiai braškančių krumpliaračių smegeninėje ieškant atsakymo į tokį stačiokišką žurnalisto klausimą, tačiau nebūsim priekabūs. Pripažinkim, kad Darbo partija vien tam ir sukurta, kad užtikrintų „tam tikrus pokyčius“.
Todėl įsivaizdavau, kaip turėjo vykti istorinis Darbo partijos tarybos posėdis, kuriame buvo karšiamas kailis D.Pavalkiui. Ar užtikrinote „tam tikrus pokyčius“, teiraujasi partija.
Ministras aiškina, kad „tam tikrus pokyčius“ užtikrino. Partija gi tvirtina, kad tai ne tie „tam tikri pokyčiai“, o visai kiti. Todėl atėjęs metas naujam ministrui, kuriam, žinia, užtikrinti „tam tikrus pokyčius“ seksis labiau.
Ministras iš pradžių šakojasi, po to nusileidžia, pabaigai atleidęs savo viceministrę iš tos pačios Darbo partijos, o ana eina ašaringai skųstis žiniasklaidai, kad žinutę apie atleidimą gavo likus dviem valandom iki darbo dienos pabaigos, kas yra baisiai neetiška. Nors, bent jos atžvilgiu, tai jau „tam tikri pokyčiai“.
Po to, kaip jau žinote, į šį apsikeitimą nuomonėmis įsijungia premjeras A.Butkevičius, prezidentė D.Grybauskaitė, visi ieško tų „tam tikrų pokyčių“, vieni randa, kiti ne, žodžiu, alasas ir chaosas, kuris eventualiai nuskęsta slaptose pažymose apie naujo kandidato V.Gedvilo bernvakarių meniu ir apmokėjimo subtilybes.
Švietimo sistema pagal nutylėjimą yra tokia, kurioje reformos vaisius gali duoti ne per vieną Seimo kadenciją, ir net ne per dvi.
Besibaksnojant apie tai, kas gali būti naujuoju ministru ir su kuo jis gali pietauti, niekas ir nebeužsimena, kad koks, tiesą sakant, skirtumas, kas bus tuo ministru likusią kadencijos dalį?
Galima netgi tą pačią beždžionėlę pasodinti su klaviatūra, kas iš to, jeigu jos programa yra alkoholiko pažadus reformuotis primenantis abstrakcijų kratinys. Ir net ne konkrečios partijos programoje bėda. Švietimo sistema pagal nutylėjimą yra tokia, kurioje reformos vaisius gali duoti ne per vieną Seimo kadenciją, ir net ne per dvi.
Atrodytų, netgi beždžionėlei be klaviatūros turėtų būti aišku, kad tai įmanoma tik egzistuojant tokiam pačiam nacionaliniam partijų susitarimui, koks buvo pasirašytas dėl krašto apsaugos.
Kur aiškiai apibrėžiami tikslai – norime, kad po penkiolikos metų mūsų mokiniai atitiktų ES vidurkį teksto suvokimo ir interpretacijų užduotyse, būtų penkti nuo viršaus matematikoje, tokie ir tokie gamtos moksluose ir taip toliau. Tada susitari dėl esminių atitikimo indikatorių tarpiniuose etapuose, priemonių juos pasiekti ir eini pirmyn vagoti neartų dirvonų.
Tačiau apie tai puse lūpų pabarbenama tik tada, kai eilinį kartą pranešama, jog mūsų moksleiviai ir vėl ima pirmąsias vietas iš galo visoje ES.
Pabarbenama, paaimanuojama, o po to vėl grįžtama prie „tam tikrų pokyčių užtikrinimo“. Vieninteliai švietimo entuziastai nepaliauja apie tai kalbėti, gi tiems, kas turėtų juos „užtikrinti“, rūpi kiti dalykai.
Kur ką įkišti į tegul ir ne valiutiniais fontanais trykštančią, tačiau bent jau nedulkėtą kėdę. Kaip nesusipykti su profsąjungomis, nes, kad kokios, vėl gausi mini streiką. Kaip kokį vadovėlį užsakyti, kuris 180 laipsnių apsuka tai, kas buvo rašoma ankstesniame. Žodžiu, iš paskutiniųjų imituoti veiklą ir keiktis, kad atiteko tokia nepelninga ir sudėtinga valdžios sritis.
O mokyklose ir toliau ruošiami mokiniai, kurie jeigu ir varžysis su kuo ateityje, tai nebent su tąja pačia begaline beždžionėle prie klaviatūros. Ir, skirtingai nuo jos, savo kūrybai neturėdami visos amžinybės.
