Abiejų partijų vadovai kalbėjo panašiai. Jie pabrėžė neatsisakantys Katalonijos nepriklausomybės idėjos, bet manantys, kad reikia sulaukti palankesnės progos. Separatistų vadovai pripažino ir dar vieną svarbų dalyką: nepriklausomybės siekis vis dar neturi pakankamos žmonių paramos.
Kad ir kuo pasibaigtų būsimi rinkimai, kuriuose nepriklausomybininkų pergalė toli gražu nėra garantuota, stebime esminį Katalonijos krizės posūkį. Tam kartui viršų paėmė Ispanijos vyriausybė. Revoliucijos potvynis dabar privalės nuslūgti, net jei ateityje jis iš naujo pakils.
Politinė tauta ir kiekvienas pilietis asmeniškai gali tikrai laisvai ir kartu taikiai gyventi tik tuomet, kai veikia juos visus iš dalies varžanti valstybė.
Tai, žinoma, puiki pamoka nepriklausomos Katalonijos entuziastams Lietuvoje. Negalima pagal savo įgeidžius braižyti paralelių ir vedžioti analogijų. Politikoje analogijų apskritai mažai pasitaiko, todėl apžvalgininkui daug svarbiau pateikti sąžiningą to, kas konkrečiai vyksta paveikslą. Paviršutiniškas 2017-ųjų Katalonijos ir 1990-ųjų Lietuvos sugretinimas sąžiningumo neprideda. Jau nekalbant apie tai, kad Ispanijos karalystė – jokia Sovietų Sąjunga.
Bet čia ne vieta piktdžiugiauti. Daug prasmingiau pažvelgti į situaciją platesniu žvilgsniu. Nei Katalonijos nepriklausomybininkai, nei Ispanijos vyriausybė dar nieko nelaimėjo. Kas tuomet įvyko?
Kol kas pasiekta tik viena pergalė – valstybės pergalė prieš nežabotas politines aistras. Ši pergalė yra daug svarbesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Būtent jos intuityviai ar apgalvotai vieningai siekė iš esmės visos ES politikai. Ši pergalė dar kartą primena (o tokių priminimų mums nuolat reikia), kad Europos politinė tradicija yra gyva ir gyvybinga.
Ispanijoje laimėjo tai, ką vienas lyderystės ekspertas yra pavadinęs „demokratūra“. Tai valdymo sistema, numatanti demokratiją priimant sprendimus ir diktatūrą juos įgyvendinant. Su tam tikromis išlygomis ši skambi sąvoka paaiškina ir šiuolaikinės vakarietiškos respublikos veikimą.
Iš esmės visos Vakarų valstybės savo konstitucinės santvarkos klausimus sprendė demokratiškai. Netgi vakarietiški pilietiniai karai (JAV, Airijos ar Ispanijos) buvo kraštutinė demokratijos forma. Būtent nuomonės ir teisės buvo ginamos tuose karuose nepaisant jokių apribojimų.
Todėl visos vakarietiškos valstybės turi pakankamai tvirtą pagrindą diktatoriškai gintis nuo bandymų jas sugriauti. Katalonijos nepriklausomybės simpatikai ne kartą naudojo formulę „Konstitucija svarbu, bet...“. Tai – esminė klaida.
Tikra vakarietiška konstitucija nežino jokių „bet“. Jei įvyksta rimtos gyvenimo permainos, konstitucija keičiama. Tada kiekvienas gali turėti nuomonę apie jos keitimą ar nekeitimą. Pakeista konstitucija vėl nežino jokių „bet“. Nepakeista konstitucija taip pat nežino jokių „bet“.
Parlamentaro mandatas suteikia žmogui daug teisių ir galimybių, bet neleidžia sukilti prieš teisėtą valdžią. Maištas nėra žmogaus teisė. Tai – nusikaltimas. Katalonijos krizė atskleidė, kad visi šie paprasti dalykai Europoje vis dar veikia. Būtent dėl to ji vis dar gyva.
Bet kad pamatytume tikrąją vakarietiškos „demokratūros“ prasmę, turime bent vaizduotės akimis žvilgterėti į tai, kas Ispanijoje, ačiū Dievui, neįvyko. Konstitucija, kuri neatlaiko spaudimo keisti valstybę nekonstituciniu būdu, yra bloga konstitucija. Jos žlugimas paprastai reiškia ir valstybės žlugimą.
Kitaip tariant, „demokratūra“ veikia tik pilna apimtimi. Jei nesuveikia diktatūra, žūsta ir demokratija. Paradoksalu, bet politinė tauta ir kiekvienas pilietis asmeniškai gali tikrai laisvai ir kartu taikiai gyventi tik tuomet, kai veikia juos visus iš dalies varžanti valstybė.
Todėl vakarietiškoje respublikoje, kaip jokioje kitoje santvarkoje, efektyvi valstybė yra politikos tikslas, o ne priemonė. Ispanijos istorija labai aiškiai liudija, kad ispanams nėra didesnio tikslo už nepriklausomą ir veikiančią Ispaniją. Panašu, kad jie tai labai gerai supranta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: VLKK byla: pabaigos pradžia?
