Bernardas Gailius: Ar dar galime susigrąžinti valdžią savoje valstybėje?

Kaip ir buvo galima tikėtis, tyrimas labiausiai pakenkė politinėms partijoms. Ne konkrečiai partijai, o pačiai partinės politikos tradicijai. Būtent šioje srityje pasekmės bus skaudžiausios ir pačios partijos kol kas daro viską, kad tas pasekmes dar apsunkintų.

Taip sakydamas aš visai neturiu galvoje, kad partijos į išvadas galėtų reaguoti geriau ar teisingiau. Turbūt negalėtų – tas ir blogiausia.

Valstiečiai turi du suprantamus tikslus – dar labiau įsitvirtinti kaip „antipartijai“ ir pašalinti konservatorių konkurenciją būsimuose rinkimuose. Liberalai turi suprantamų nuoskaudų ir tą patį tikslą – kiek įmanoma truktelėti konservatorius žemyn, kad būtų bent jau įmanoma su jais konkuruoti. Socialdemokratai didžiuojasi, kad jie nebėra vienintelė „verslo partija“. Konservatoriams tenka gintis, todėl jie siekia lokalizuoti nuostolius, išryškinti asmeninę atsakomybę už nederamus veiksmus ir džiaugiasi, kad kol kas jiems suduodami smūgiai dar nėra mirtini.

Artimiausiu metu Lietuvos likimą lems partijų ir „antipartijų“ kova. Labai daug kas paaiškės per artėjančius savivaldos, prezidento ir parlamento rinkimus.

Tačiau visi šie suprantami veiksmai stiprina visuomenės įspūdį, kad susikompromitavo ne tik partijos, bet ir partinė sistema. Kai šis įspūdis pakankamai sustiprės, gali tapti labai aktuali šiuo metu menkai svarstoma NSGK išvadų dalis apie partijų finansavimą. Ta dalis pateikia gana patogių ir abstrakčių frazių kovai prieš „supuvusių partijų valdžią“ ir sukuria gerus pagrindus dar labiau apsunkinti partijų finansinę padėtį. Naivu būtų tikėtis, kad „antipartijos“ tuo nepasinaudos.

Taigi, partijoms pakenkta labiausiai ir tai dar nėra pabaiga. Tuo tarpu mažiausiai nukentėjo daugiausiai kartų viešumoje paminėtas koncernas „MG Baltic“. Jo padėtį šioje situacijoje tiksliausiai nusako paties koncerno vadovo Dariaus Mockaus žodžiai: „Koncernas dirbo gerai“.

Neabejokite: būtent tokį įspūdį giliai širdyje nešioja daugelis verslininkų, politikų, aukšto rango pareigūnų, inžinierių, kultūrininkų ir intelektualų. Tiems, kas koncerno požiūriu yra iš tikrųjų svarbūs adresatai, atrodo, kad koncernas galingas ir įtakingas. Jis ne demaskuotas, o išreklamuotas.

Net rinkėjai (nors jie toli gražu nėra svarbiausi koncerno adresatai – iš čia ir kyla visa NSGK išvadų poveikio asimetrija) nesudvejos ir toliau rinkti žmones, „susijusius“ su koncernu, nes labai daug rinkėjų paprasčiausiai renkasi jėgą. Tiksliau tai, kas jiems atrodo kaip jėga.

Čia pasiekiame svarbiausią problemą. Koncernas „MG Baltic“ iš tikrųjų suvaidino reikšmingą vaidmenį formuojantis dabar jau visiškai aiškiam Lietuvos posūkiui link oligarchijos. „MG Baltic“ praktiškai pademonstravo, kad valstybės valdžią galima sistemingai išnaudoti verslo reikmėms.

„Agrokoncernas“ šiandien daro tą patį. Bet „Agrokoncernas“ atnešė ir šį tą naujo. Ramūnas Karbauskis ir jo patarėjai nepaprastai ištobulino savotišką „politinį iliuzionizmą“, pradėtą taikyti dar Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho laikais.

Valdžios panaudojimas verslui yra sėkmingesnis, jei pavyksta platesnius visuomenės sluoksnius maitinti nuolatinėmis iliuzijomis. Iliuzijos gali būti bet kokio pobūdžio: kultūrinio, dvasinio, politinio ar socialinio. Jos net gali būti susijusios su pačia valdančiąja partija, jos vidiniais „konfliktais“ ir kitokiomis „problemomis“.

Svarbiausia, kad tos iliuzijos pakankamai maskuotų veiksmus, kuriais tenkinami konkretūs verslo interesai. Tokia metodika – totalitarinių sąjūdžių ir režimų palikimas, bet ji vis dar veikia.

Šiais dviem žingsniais „MG Baltic“ ir „Agrokoncernas“ mus visus atvedė ten, kur šiandien esame: prie galutinės ribos. Dar šiek tiek ir politikoje „rinksimės“ tarp „MG Baltic“ įtakos, „Agrokoncerno“ įtakos ir galbūt dar kelių didelių verslų įtakos. Atsidursime oligarchijoje, kurios neišdrįsę pavadinti tikruoju vardu mes jau pralaimėtume vieną mūšį.

Oligarchija būtų vienodai naudinga ir „MG Baltic“, ir „Agrokoncernui“, ir visiems tiems, kas galėtų tapti oligarchais. Todėl nė vienas iš jų šioje paskutinėje kovoje nebus mūsų pusėje. Nenaudinga oligarchija tik vienai sunkiai apibrėžiamai žmonių grupei – laisviems Lietuvos piliečiams.

Jei norime tikrai demokratinio teisingumo valdžios ir verslo santykiuose, tai jam priklausančius mokesčius turi būti priverstas sumokėti kiekvienas asmuo.

Būtent iš mūsų būtų atimta mums teisėtai pagal Konstituciją priklausanti aukščiausia valdžia valstybėje. Dalis tos valdžios jau dabar atimta. Iš čia ir kyla būtinybė būtent mums aiškiai susigaudyti ir susiorientuoti. Iš čia ir kyla klausimas: ar vis dar galime valdžią susigrąžinti?

Artimiausiu metu Lietuvos likimą lems partijų ir „antipartijų“ kova. Labai daug kas paaiškės per artėjančius savivaldos, prezidento ir parlamento rinkimus. Jei tuos rinkimus laimės „antipartijos“, Lietuva greičiausiai taps de facto oligarchija.

Manau, kad partijos pralaimės rinkimus ir kovą plačiąja prasme, jei leis, kad „antipartijos“ diktuotų politines temas ir aktualijas. Jau praėjo laikas kalbėti apie „skurdą“, „emigraciją“, „kultūrą“, „žmogų“ ar dar ką nors iš to, ką siūlo aptarti R.Karbauskis. Praėjo laikas (bent kuriam laikui) kalbėtis su žmonėmis, kurie savo nelaimei per mažai supranta.

Šiandien laikas kalbėtis su tais, kurie viską supranta. Su jais reikia kalbėtis tik apie fundamentalius dalykus, apie esmių esmę, nes kitkam nebėra nei laiko, nei energijos. Pats laikas tiems viską suprantantiems aiškiai pasakyti, kaip jie gali susigrąžinti iš rankų slystančią tikrąją valstybės valdžią, kuri viską suprantantiems yra brangi.

Jei man tektų kalbėtis su laisvais ir suprantančiais žmonėmis, išskirčiau dvi svarbiausias respublikos ir demokratijos gynybos priemones. Abi jos „nepopuliarios“, gal net kontrintuityvios. Bet kitų nematau.

Pirma, reikia užtikrinti visuotinį mokesčių surinkimą. Būtent šis rodiklis atskleidžia, kas geriau veikia valstybėje: verslo interesai ar įstatymai. Jei norime tikrai demokratinio teisingumo valdžios ir verslo santykiuose, tai jam priklausančius mokesčius turi būti priverstas sumokėti kiekvienas asmuo: nuo prasčiausiai apmokamo darbininko iki turtingiausio koncerno.

Visi turi vienodai nekęsti mokesčių inspekcijos ir vienodai ją gerbti – taip, kaip, pavyzdžiui, JAV. Ne finansiškai, o politiškai, mokesčių surinkimas šiandien yra svarbesnis už pačią mokesčių sistemą. Todėl neatidėliotinas darbas – stiprinti VMI.

Antra, turime skirti daugiau pinigų valdžiai – valstybės tarnybai ir politinėms partijoms. Abiejose srityse yra pasiektas materialinis dugnas. Sėkmingesnė veikla nebegali būti geresnio finansavimo sąlyga, tik jo rezultatas. Kol neduosime valdžiai daugiau pinigų, tol ji geriau neveiks – štai kaip yra. Ir, pabrėžiu, ne atvirkščiai.

Kaip duoti valdžiai daugiau pinigų – atskiras klausimas. Valstybės tarnybos atveju viskas aišku – skirti didesnę biudžeto dalį tarnautojų atlyginimams. Partijų finansavimas – sudėtingesnė problema. Vis dėlto ir čia tik du pasirinkimai: arba didesnis valstybinis finansavimas, arba liberalesnė privataus finansavimo tvarka.

Svarbiausia, neturime bijoti apie šiuos ir panašius dalykus kalbėti garsiai ir atvirai. Labai gali būti, kad mūsų – laisvų ir viską suprantančių yra žymiai daugiau nei manome, bet nepabandę veikti to nesužinosime.

Todėl tik akiplėšiška drąsa šiandien yra tikrai racionalus pasirinkimas. Jei koncernų galia mus žavi, hipnotizuoja ar paralyžiuoja, tai mes jau pralaimėjome.

Bernardas Gailius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys