Humanitarinių mokslų atstovai dažnai primena už borto iškritusį žmogų, kuris likusiems laive šaukia: „Nežinote, koks aš svarbus! Jei paskęsiu, visus atleisiu iš darbo!“
Reikalas tas, kad apibūdinti humanitarinių ir socialinių mokslų padėtį kaip „gana pavojingą“ buvo galima prieš gerą šimtmetį, maždaug tada, kai susiformavo sociologija ir antropologija. Tada buvo galima numatyti, kad gerokai pritemtas žmogaus ir gyvūnų sulyginimas yra klaidingas. Tada buvo galima sakyti, kad tariamai labai moksliškai nusiteikę naujieji sociologai prieštarauja patys sau – savo objektą (žmogų ir žmoniją) siekia ne pažinti tokį, koks jis yra (tai būtų mokslas), o sukurti tokį, koks turėtų būti (tai jau ne mokslas, o greičiau menas, ir dar neaišku, ar toks menas atitinka žmogaus jėgas).
Šiuolaikiniai humanitariniai ir socialiniai mokslai nebegali pasiūlyti nieko įdomaus. Ar verta stebėtis, kad žmonės atrodo pati neįdomiausia rūšis visoje zoologijoje?
Pagaliau tada įžvalgiausieji galėjo numatyti mokslo, ateizmo ir komunizmo sąjungą, kuri humanitarinius ir socialinius mokslus visiškai pribaigė. Ir ne tik komunistinėse valstybėse.
Šiandien humanitarinių ir socialinių mokslų padėtis nėra nė kiek pavojinga. Ji nėra pavojinga net tokia prasme, kokia buvo pavojinga tada, kai filosofijos, istorijos ar teisės studijos pastūmėdavo revoliucionierius vykdyti teroro aktus. Šiuolaikiniai humanitariniai ir socialiniai mokslai nei sau, nei kitiems jokio pavojaus nebekelia. Jie ramiai keliauja į dugną ir tiek. Kaip tik tą ir liudija studentų atsisakymas rinktis šias disciplinas.
Jauni žmonės universitete nori sužinoti ką nors įdomaus. Ši tendencija niekada nesikeičia. Taip, abiturientai gali dažnai visai nepagrįstai nerimauti dėl savo ateities. Taip, tėvų ir kitų aplinkinių pakurstyti jie gali įsivaizduoti stojimą į universitetą kaip ateities pasirinkimą. Bet sužinoti ką nors įdomaus jie visada nori.
Šiuolaikiniai humanitariniai ir socialiniai mokslai nebegali pasiūlyti nieko įdomaus. Ar verta stebėtis, kad žmonės atrodo pati neįdomiausia rūšis visoje zoologijoje? Juk reikia kažkokio asketiško atsidavimo mokslui, kažkokio ypatingo evoliucionisto tikėjimo, kad iš tiesų norėtum susigiminiuoti su beždžione.
Kam šio mokslinio tikėjimo nors kiek trūksta, tas mieliau rinksis tyrinėti kitą gyvūnų rūšį, plaukios su delfinais ar klausysis riaumojančių liūtų bei nekels sau keistų klausimų, nesijaus verčiamas atsistoti pats šalia savęs.
Žmogui gali būti įdomi politika, bet ne politologija. Visiems patinka klausytis istorijų, bet istorikai dabar mokinami net ir įdomiausius pasakojimus paversti nuobodybe. Psichologija prieina ribą, nes negali atsakyti, iš kur atsiranda blogis. Teisė gali viską įteisinti, bet niekas nebežino, kodėl tai turėtų būti teisinga.
Filosofija vis dar gali skambėti ypatingai ir būti patraukli vien savo rimtimi ir paslaptimi. Tačiau jokios filosofijos ten seniai nebėra. Šiuolaikiniams filosofams gresia esperantininkų likimas. Jie vis dar mano, kad kalba apie kažką „bendražmogiška„.
Tačiau iš tikrųjų jie tėra saujelė paauglystėje užstrigusių žmonių, kurie kelia keistus maištingus klausimus (“O kodėl turėčiau būti vyras arba moteris? Kodėl negaliu pasirinkti iš dvidešimt penkių lyčių?„) ir smaginasi jaunatviškais „prikolais“.
Filosofija vis dar gali skambėti ypatingai ir būti patraukli vien savo rimtimi ir paslaptimi. Tačiau jokios filosofijos ten seniai nebėra.
Galima būtų tikėtis, kad tokia penktąją dešimtį dažnai įpusėjusi jaunystė pritrauks studentus savo dvasia. Bet tikrojo jaunimo gyvenime užtenka savų „prikolų„. Kad ir kaip keista, daugumai studentų svajonių universitetas nėra vakarėlio pratęsimas.
Tokiame fone fizika vis dar atveria pasaulio stebuklus, geografija suteikia vilčių, jei ir nebūtinai galimybių, keliauti, o inžinerija išmoko pagaminti naudingų daiktų. Gydytojai vis dar mokosi gydyti ir jiems tikrai nereikia, kaip patarė kitas Dubajaus konferencijos dalyvis, „įtraukti į programas sociologinių tyrimų apie visuomenės sveikatą ir žmogaus elgesį“.
Iš tikrųjų humanitariniai ir socialiniai mosklai vis dar patrauklūs tik dėl kai kurių labai įdomių žmonių. Kai tokio dalyko kaip humanitariniai ir socialiniai mokslai nebeliks, įdomūs žmonės vadinsis kaip nors kitaip ir toliau pasakos tuos įdomius dalykus, kuriuos išmano.
Todėl galima dar kartą pakartoti: humanitariniams ir socialiniams mokslams pavojus negresia. Pavojus (ir tai menkas – darbo praradimo pavojus) yra iškilęs tik santykinai nedidelei grupei tam tikro tipo žmonių, kurių, tiesą sakant, nelabai gaila.
Daug rimčiau galima klausti, ar dabartinis humanitarinių ir socialinių mokslų sunykimas yra kokia nors grėsmė pačiai žmonijai?
Kaip skelbia žymus humanitarinių mokslų dėsnis, šventa vieta tuščia nebūna. Tiksliųjų mokslų atstovai ir inžinieriai šiandien jau aiškiai jaučia tam tikrą humanitarinę tuštumą, kurią mėgina užpildyti savais atsakymais. Tik kur tai nuves?
Verslininkai šiandien yra tie, kurie garsiausiai skelbia naujo mokymo apie žmogų svarbą. Kaip sakė vieno Ispanijos universiteto prezidentas Santiago Iñiguezas de Onzoño, vadybos esmė – vadovauti žmonėms. Tai neabejotinai didelis šiuolaikinio verslo atradimas, didesnis nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Suvokimas, kad verslo esmė susijusi su žmogaus prigimtimi, skatina vystytis atskirą patyrusių verslininkų apmąstymų sritį, kuri vadinasi lyderystė.
Labiau patyrusi akis, žinoma, mato, kad šiuolaikiniai verslininkai kartoja senovės feodalų jau nueitą kelią. Neatsitiktinai populiarėja visokie „samurajų keliai„. Valdžia ir kova verčia susimąstyti apie save ir kitus.
Kad ir kokia kartais būtų komiška, ši sritis yra gyva, nes svarsto pačios tikrovės padiktuotus klausimus. Ją galima pagrįstai vadinti naująja filosofija.
Labiau patyrusi akis, žinoma, mato, kad šiuolaikiniai verslininkai kartoja senovės feodalų jau nueitą kelią. Neatsitiktinai populiarėja visokie „samurajų keliai“. Valdžia ir kova verčia susimąstyti apie save ir kitus. Paviršutiniškai aptariamos lyderio savybės nepatenkina ir tai veda prie giluminių klausimų apie žmogaus prigimtį ir tam tikrų žmonių išskirtinumą.
Taip pat atsirado riterystės idealai ir visa aristokratijos pasaulėžiūra. Norėtųsi istorinę paralelę pratęsti ir į ateitį, įsivaizduojant, kad būtent didžiųjų įmonių vadovų vaikai tėvų įkvėpti taps žymiausiais mokslininkais, o verslas išlaikys universitetus. Bent iš dalies taip, tikriausiai, ir nutiks.
Tačiau šiuolaikiniai verslininkai yra šiuolaikiniai ir save apmąsto konkrečioje istorinėje situacijoje. Jų žmogiškumo paieškos persipina su kitais aplinkos reiškiniais, su tais pačiais skęstančiais humanitariniais mokslais, siaučiančiais ezoteriniais sąjūdžiais ir kitokiomis keistenybėmis.
Todėl būtų per daug optimistiška įsivaizduoti, kaip besiplečiančios verslo studijos užpildo mūsų pasaulio humanitarinę tuštumą. Bent kol kas verslininkai dar nepajuto to, kas kadaise tapo humanitarinių mokslų centru – suvokimo, kad idėjos gyvena savo gyvenimą ir kad pats jų iškėlimas užkrauna atsakomybę.
Pavyzdžiui, bent jau man gerokai kelia nerimą plintantis įsitikinimas, kad versle svarbus ne vien tik verslas. T. y., galima logiškai prieiti prie išvados, kad tikrai išmintingas verslininkas, norintis iš tikrųjų rimtai užsiimti verslą, turi pirmiausia „stabilizuoti„ politinę padėtį savo verslo šalyje; kai toje šalyje žmonės gerai gyvens, tada ir verslas gerai seksis.
Tokia idėja kelia praktinius klausimus apie verslo ir politikos santykį, bet ne tai svarbiausia. Viena vertus, čia galima įžvelgti tam tikrą XX a. atviros visuomenės iliuzijų, kurios atnešė labai nedaug gero, pasikartojimą. Be to, „ne vien tik verslo“ šūkis nepastebimai suartina verslą su magija (verslininkas, kaip ir magas, tariamai žino poveikio pasauliui paslaptis), o tai gali sukelti visiškai neprognozuojamas pasekmes.
Šiuolaikinis verslas nėra nei magija, nei feodalizmas. Tai verslininkams galėtų pasakyti tie keli pasaulio žmonės, kuriuos sąlyginai būtų galima pavadinti „tikraisiais“ filosofais. Bet mąstytojai-humanistai ir mąstytojai-verslininkai apie tuos pačius dalykus kalba tokiomis skirtingomis kalbomis, kad susikalbėjimas kol kas labai sunkiai pasiekiamas.
Tolesnis ateities spėliojimas šioje vietoje beprasmiškas. Ateitį reikia ne spėti, o būti pasirengus priimti. Tad šiai dienai pakanka konstatuoti: humanitariniai ir socialiniai mokslai skęsta, bet žmogus jau mato naują krantą.
