Švietimo ir mokslo komiteto patvirtintas dokumentas vargiai gali būti vadinamas planu ir opozicijos yra pagrįstai kritikuojamas dėl tuštumo. Vilniuje ir Kaune – po vieną klasikinį, plačios aprėpties tyrimų universitetą, šalia kurių gali veikti profiliniai technologijos, sveikatos mokslų universitetai. Visiems aišku, kad tai – joks planas.
Vis dėlto tai nereiškia, kad niekas nepasiekė mažyčių pergalių. Turbūt didžiausią mažytę pergalę čia pasiekė premjeras. Jam vadinamasis planas padės išspręsti kai kurias taktines problemas.
Reformos ledlaužį užvedėme. Netrukus sužinosime, ar gerai jis laužo ledus.
Visų pirma, ateityje bus sunkiau tvirtinti, kad aukštojo mokslo reforma nevyksta. Žinoma, pakaks taip tvirtinančių, ypač opozicijoje. Bet visi puikiai žino: kai vyksta nors menkiausias judesys beveik neįmanoma žmonių įtikinti proceso bergždumu.
Todėl premjeras atrodys kritikuojamas už veiksmus, bet ne už neveiklumą. Politikui pirma visada geriau negu antra.
Ypač svarbu jam ir tai, kad planą drauge palaiko Švietimo ir mokslo komitetas ir Švietimo ir mokslo ministerija. Partijoje ir koalicijoje taika. (Ar kas nors galėjo tuo kada nors suabejoti?).
Pagaliau naujasis dokumentas leis Vyriausybei kurti gana įtikinamus išvedžiojimus bet kokioje ateities situacijoje. Tai, kas vadinama planu, didele dalimi apibūdina jau šiandien esamą padėtį Vilniuje ir Kaune (bent jau tą padėtį įmanoma apibūdinti taip, kad ji atitiktų planą).
Todėl net ir nevykstant esminiams pokyčiams bus galima pririnkti įvairių teiginių ir juos pateikti kaip vykdomo plano ataskaitą. O jei kartais įvyktų kokių nors teigiamų poslinkių, visi jie galės būti pristatyti kaip Vyriausybės pergalės.
Bet visa tai įdomu tik tam siauram ratui keistuolių, kuriuos jaudina ar intriguoja pats politikos procesas ir politikų naudojami triukai. Daugeliui iš mūsų žymiai įdomiau, kas iš tikrųjų įvyks aukštojo mokslo srityje artimiausiu metu. Pertvarkos planas žlugo, bet ar žlugo pati pertvarka?
Prieš mėnesį rašiau, kad prasminga kalbėti tik apie universitetų pertvarką Vilniuje, nes čia jau susiformavo tokios pertvarkos prielaidos. Taip pat rašiau, kad pertvarką Vilniuje galiausiai nulems Vilniaus universiteto pozicija. Šių teiginių neatsiimu.
Tiems, kas domisi realybe, o ne politikų manevrais, svarbesnė žinia buvo ne Švietimo ir mokslo komiteto posėdis, o VU išplatintas pareiškimas. Keista, kad šis dokumentas rimčiau svarstomas kuluaruose, o ne platesnėje viešojoje erdvėje.
Kai kurių kuluarinių kritikų nuomone, VU pareiškimas nepasako nieko naujo. Tai tik iš dalies teisingas priekaištas. Dokumente tikrai netrūksta manieringos retorikos ir anksčiau įvairiuose kontekstuose skambėjusių teiginių pakartojimo.
Pareiškimą rengę VU vadovai, atrodo, vieningai sutaria: visais atvejais išlošti turi VU ir jo padaliniai.
Vis dėlto VU pareiškimas nėra vien paraginimas valdžiai elgtis protingai. Dokumente paskelbta ir paties VU derybinė pozicija. Tai išduoda maža, bet svarbi ir nauja detalė.
VU sutinka prisiimti atsakomybę už universitetų pertvarką Vilniuje ir Šiauliuose, jeigu VU bus perduotos šių universitetų (išskyrus Vilniaus Gedimino technikos universitetą) steigėjo funkcijos. Kitaip tariant, VU turi visiškai kontroliuoti visą pertvarkos Vilniuje ir Šiauliuose procesą. Tik pats VU turi spręsti, kokios kitų universitetų dalys ir kokiu būdu bus prijungiamos, integruojamos ar apskritai panaikinamos.
Tokia pozicija visų pirma turėtų būti palankiai sutikta pačios VU bendruomenės. Jau kuris laikas ši bendruomenė nerimauja dėl to, ką konkrečiai jai atneš universitetų pertvarka. Kaip, pavyzdžiui, Mykolo Riomerio universiteto prijungimas paveiktų VU Teisės fakultetą? Filosofijos fakultetą? Kurie konkretūs dėstytojai išloštų, o kurie – pralaimėtų?
Pareiškimą rengę VU vadovai, atrodo, vieningai sutaria: visais atvejais išlošti turi VU ir jo padaliniai. Vienintelė galima pertvarkos prasmė ir kryptis – VU stiprinimas. O kad pertvarka iš tikrųjų ta kryptimi ir vyktų, ją privalo visiškai kontroliuoti pats VU.
Žinoma, jei pertvarkos sprendimai iš Seimo ir Vyriausybės persikeltų į VU Tarybą, Senatą ir Rektoratą, tai dar nebūtinai reikštų ramybę ir komfortą konkrečiam profesoriui ar katedros vedėjui. Bet tenka sutikti, kad būtų daugiau aiškumo.
Savo mažojoje respublikoje mes orientuojamės geriau ir jaučiamės jaukiau negu didžiojoje. Bent jau žinotume, kas konkrečiai ką padarė ar nepadarė, ką verta perrinkti, o ko – nebeišrinkti. Todėl iš principo turėtume palaikyti reikalavimą perduoti VU kitų universitetų kontrolę.
Pareiškime suformuluota pozicija yra stipriojo pozicija ir ji atitinka objektyvią realybę, kurioje VU yra labai stiprus. VU turi visą rinkinį instrumentų savo pozicijai pastiprinti ir palaikyti.
Visų pirma, VU mažiau negu kitiems kainuoja nieko nedarymas. Antra, VU gali imtis įvairių iniciatyvų perimti „universitetų-taikinių“ veiklas ir jų studentus, palengva versdamas juos dar labiau tuščiavidurėmis institucijomis.
Tai nereiškia, kad VU pareiškime išdėstyti siekiai savaime išsipildys. Pareiškimą turi patvirtinti ir paremti kiti veiksmai. Suformulavus reikalavimą dabar būtina siekti, kad valstybės valdžia jį patenkintų.
Sąlygos tokiems veiksmams yra labai palankios. VU reikalavimas labai konkretus. Perfrazuojant Archimedą: duokite mums atramos tašką ir mes pajudinsime Vilniaus universitetus. Į tokį pareiškimą neatsakysi išvedžiojimais, tik konkrečiu „taip“ arba „ne“.
Bet iš tikrųjų VU tinka tik „taip“. Todėl pareiškimo signatarai dabar turi padaryti vieną iš dviejų. Arba jie išpeš iš Seimo ir Vyriausybės tą reikiamą „taip“, arba privalės labai įtikinamai paaiškinti, kodėl to „taip“ pasiekti buvo neįmanoma.
Apibendrinkim: VU pareiškimas suteikia pagrindo santūriam optimizmui. Tai yra žingsnis, kurio aš asmeniškai ir, manyčiau, dar keletas žmonių laukėme. Sulaukėme.
Turime ko siekti – tai jau tam tikras pasiekimas. Reformos ledlaužį užvedėme. Netrukus sužinosime, ar gerai jis laužo ledus.
Dr. Bernardas Gailius yra Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: ES gynybos politika ir Lietuvos interesai
