Labai dėsninga, kad iš šių trijų kalbų mažiausiai dėmesio sulaukė svarbiausia – kalba vyskupams. Ją apibūdinant dažnai teigiama, kad E.Macronas pakvietė Bažnyčią dialogui. Tai beveik nesąžiningas supaprastinimas.
Kalboje minėtas ir kvietimas, ir dialogas. Bet iš tikrųjų tai labai išplėtotas kvietimas, suformuojantis konkrečius ir kartu fundamentalius būsimo dialogo ir net bendro veikimo pagrindus.
E.Macronas labai tiksliai atskleidė, kaip Bažnyčia, išlikdama visiškai autonomiška ir savarankiška, vis dėlto priverčia politinę bendruomenę susimąstyti, išjudina ją veiksmui ir primena tai bendruomenei apie jos pačios laisvę. Prezidentas taip pat išryškino žmogaus orumą kaip svarbiausią Bažnyčią ir valstybę vienijantį veiksnį.
Sekant E.Macrono logika, būtent orumo gynyba nulemia poreikį vieningesnės ir stipresnės Europos, kuri tampa bendru Katalikų Bažnyčios, Prancūzijos ir kitų kontinento valstybių tikslu. Iš tų pačių šaknų išvedamas ir platesnis Vakarų pasaulis, kuris turi pakartotinai įsipareigoti žmogaus orumą puoselėjančiai po II pasaulinio karo sukurtai tarptautinei tvarkai.
Joks lietuvis negali ir neturėtų skaityti E.Macrono kalbų be sąžinės graužaties. Mūsų politikai galėjo taip kalbėti ir to siekti daug anksčiau, daug energingiau ir už daug mažesnę kainą. E.Macrono stiliumi veikiantis lietuvis būtų iškilesnis už jį savo nesuinteresuotumu.
Revoliucijų nesudrumstoje Lietuvoje galima daug sąžiningiau propaguoti ir vystyti valstybės ir Bažnyčios partnerystę, nes čia nėra jokio „katalikiško elektorato“. Siekdama Europos vienybės Lietuva niekuomet nebūtų įtarta turinti kėslų tą vieningą Europą vieningai lietuviškai valdyti. Pagaliau, sužavėti JAV mums taip pat daug paprasčiau. Nedidelis karių kontingentas tarptautinėse misijose, keletas efektyvių slaptųjų operacijų, pora šiltų žodžių apie transatlantinę bendrystę – ir mes jau esame nuostabūs partneriai: maži, o tiek daug padarantys.
Kalbėdamas apie vieningą Europą jis privalo galvoti apie Prancūzijos ar, blogiausiu atveju, Prancūzijos-Vokietijos dominavimą.
Vis dėlto būtent Prancūzijos prezidentas šiandien siekia to, ko, bent iš pirmo žvilgsnio, tikrai reikia Lietuvai. Ir nepanašu, kad koks nors lietuvis artimiausiu metu ateis E.Macronui į pagalbą. Sau naudingą tarptautinę padėtį mes susikursime svetimomis rankomis – gal bent jau to galime tikėtis?
Neturėtume. E.Macronas negali už mus sukurti lietuviškos Europos, nes jis kuria prancūzišką Europą. Jis negali išvengti, visų pirma, savo paties prancūziškumo. Net ir (greičiausiai nuoširdžiai) bodėdamasis pačia „katalikiško elektorato“ sąvoka, E.Macronas apeliuoja būtent į šį elektoratą ir ne visai be pagrindo yra kaltinamas pataikavimu katalikams.
Lygiai taip pat E.Macronas negali išsisukti nuo Prancūziją kamuojančios baisiausios europietiškos politinės ligos – didžiavalstybiškumo. Kalbėdamas apie vieningą Europą jis privalo galvoti apie Prancūzijos ar, blogiausiu atveju, Prancūzijos-Vokietijos dominavimą. Važiuojant „užkalbėti Donaldo Trumpo“, jam turi būti svarbus ir sutikimas: objektyviai mažesnė ir silpnesnė Prancūzija privalo Vašingtone būti priimta taip, tarsi būtų lygiavertė.
Todėl Europa, kurią sukurs E.Macronas, gali būti nepakankamai palanki Lietuvai. Labai konkrečiais aspektais. Pavyzdžiui, E.Macrono kalba apie Europos suverenitetą ir europietišką demokratiją iš tikrųjų remia jo aktyviai siūlomą vadinamųjų „transnacionalinių“ rinkimų modelį į dalį vietų Europos Parlamente. Ši iniciatyva akivaizdžiai silpnina mažesniųjų valstybių-narių įtaką ES ir yra Lietuvai nepalanki.
E.Macronas negali už mus sukurti lietuviškos Europos, nes jis kuria prancūzišką Europą.
Trumpai tariant, prieš mus ir vėl atsiveria tai, kas vadinama „galimybių langu“. Galime išnaudoti momentą ir eiti E.Macrono pasitikti. Galime sąžiningai atstovauti visų Baltijos valstybių, bent dalies Rytų Europos valstybių ir, gal svarbiausia, liuksemburgiečio Jeano–Claude'o Junckerio dažnai išduodamų mažesniųjų valstybių interesus kuriant vieningą Europą.
Dar galime pasiremti E.Macrono kalba apie Katalikų Bažnyčios reikšmę ir stoti už Vatikano puoselėjamą Europos ir pasaulio viziją. Visiškai realu, kad taip susikurtume reikšmingą platformą savo tarptautiniam veikimui ir pasiektume savo svarbiausią tikslą – Lietuvai palankią Europą.
Bet galime ir toliau atkakliai atsisakyti ką nors daryti, apgaudinėdami save tariama savo bejėgyste ir mažareikšmiškumu. Tuomet greičiausiai išsipildys šiuo metu visiškai nepagrįsta siauro tikrų lietuvių nacionalistų ratelio prognozė: liksime Europoje be jokio balso.
