Kadangi jokių radikalių veiksmų JAV kol kas nesiėmė, žurnalistai jau spėjo prikišti, kad Obama savo „raudoną liniją“ Sirijoje nukelia vis toliau. Panašiai skamba ne tik Obamos, bet ir Europos valstybių vadovų pozicijos. Tai, žinoma, atrodo komiškai, bet rečiau pastebima psichologinė tokio elgesio pusė.
Negi tikrai neatpažįstate savo vaikystės: „Atiduok man saldainį, nes trenksiu! Skaičiuoju iki trijų! Vienas, du, du su puse, du su siūlu, du su plauku, plaukas jau trūksta, jau tuoj tuoj nutrūks...“?
Paradoksalu, bet kiekvienas vaikas tokiu momentu apmąsto didžiuosius politikos klausimus. Kas bus, kai trenksiu? Ar man užteks jėgų iš tikrųjų atsiimti saldainį ir jo nebeprarasti? Kaip pasielgs kiti kiemo vaikai, ar jie mane palaikys, jei trenksiu? O jei netrenksiu – ar būsiu bailys? Ar man apskritai vis dar reikalingas tas saldainis? Ir ką, pagaliau, apie visą šį reikalą sako mano sąžinė?
Toks žvilgsnis į situaciją atskleidžia gelminį politikos paprastumą. Nei siūlas, nei plaukas, nei cheminis ginklas nėra svarbūs. Noras ir, svarbiausia, teisė trenkti atsiranda tada, kai atimamas saldainis. Arba padaromas kitas netinkamas veiksmas.
Tas, kas rimtai vertina Sirijos problemas, turėtų pripažinti, kad Assadų šeima „raudoną liniją“ peržengė dar praėjusio amžiaus viduryje.
Todėl tas, kas rimtai vertina Sirijos problemas, turėtų pripažinti, kad Assadų šeima „raudoną liniją“ peržengė dar praėjusio amžiaus viduryje. Tuomet senasis Hafezas al Assadas pasinaudojo dėl Šaltojo karo susiklosčiusia tarptautine padėtimi ir sėkmingai sulošė sudėtingoje Sirijos vidaus politikoje. Po ištisos virtinės perversmų ir abejotinų sandorių jis pagaliau buvo išrinktas jau tuomet vienpartinės Sirijos prezidentu. Taip H.al Assadas tapo tironu.
Dabartinio Sirijos prezidento Basharo al Assado asmeninė drama labiau primena Mario Puzo „Krikštatėvio“ pagrindinį herojų Michaelą Corleone. Kaip ir Corleone, B.al Assadas šiek tiek šalinosi savo šeimos, net buvo išvykęs studijuoti į Londoną, kur susipažino su savo būsimąja žmona.
Atrodo, kad B.al Assadas taip pat rimtai įsivaizdavo save gydytoju, kaip Corleone – karininku. Bet, kaip tikriausiai suformuluotų filmų anonsų kūrėjai, šeimos nuodėmės pasivijo juos abu.
Tikros ar išgalvotos tokios istorijos mus visada intriguoja. Jos kutena nervus, nes primena painius mūsų pačių gyvenimus ir pasirinkimus. Bet čia svarbus tik finalas: sekdamas tėvo pėdomis Corleone tapo mafizoju, o o B.al Assadas – tironu.
Būtent tironijos klausimas yra ta tikroji problema, apie kurią mums dar kartą primena Sirijos pilietinis karas. Tironija – akivaizdus piktnaudžiavimas valdžia yra turbūt pats seniausias politinis nusikaltimas, už kurį nubausti gali tik konkreti politinė bendruomenė ar tarptautinė bendrija.
Žinoma, tironas politikoje jau seniai tapo epitetu, kurį galima sviesti bet kuriam nepatikusiam valdovui. Šiais laikais viską apsunkina dar ir nuolatinis tironijos gretinimas su tokiomis sąvokomis kaip autoritarizmas ir diktatūra. Tačiau tironija nėra vien epitetas. Tai konkreti tarptautinės teisės ir tarptautinės politikos problema.
Jei vagimis dažnai vadiname Seimo narius, tai dar nereiškia, kad pasaulyje nebeliko tikrų vagių. Lygiai taip pat, jei tironais vadiname savo vaikus, tai dar nereiškia, kad pasaulyje nebeliko tikrų tironų.
Didžiausia tironijos kaip sąvokos problema yra jos atskyrimas nuo įprasto ir politikai būtino kitoniškumo ir net priešiškumo. Pavyzdžiui, Rusija ir Kinija, tikėtina, yra priešiškos Vakarams, akivaizdžiai valdomos visai kitais principais, o tokias sąvokas kaip „žmogaus laisvė“ aiškina mums neįprastu ir gal net nepriimtinu būdu. Ar to pakanka, kad Rusijos ir Kinijos vadovus paskelbtume baustinais tironais? Jei taip, tai reiškia, kad iš tikrųjų nusikaltėliais tiesiog vadiname tuos, kas nesutinka su mūsų vakarietišku požiūriu?
Bet net ir tokiame painiame kontekste žmonija visada matė tironiją kaip ypač universalią ir radikalią išimtį. Tik taip ši sąvoka apskritai galėjo įsitvirtinti.
Karaliai, imperatoriai, o per juos ir aristokratai valdė dėl to, kad buvo specialiu būdu apdovanoti, patepti. Tokiame pasaulyje tironija buvo suprantama kaip Dievo dovanos paniekinimas.
Labai ilgai žmonės vertino politinę valdžią kaip Dievo (dar anksčiau – dievų) suteiktą ypatingą galią. Net ir krikščionių pasaulis dažniausiai aiškino Šv. Apaštalo Pauliaus žodžius „valdžia yra Dievo tarnaitė tavo labui“ kaip tiesioginį ryšį tarp Dievo ir valdovo.
Karaliai, imperatoriai, o per juos ir aristokratai valdė dėl to, kad buvo specialiu būdu apdovanoti, patepti. Tokiame pasaulyje tironija buvo suprantama kaip Dievo dovanos paniekinimas ir jos naudojimas savanaudiškiems tikslams, apie kurį buvo sprendžiama iš tam tikrų akivaizdžių požymių.
Ši Dievo globojamos politikos era mums pažįstamame pasaulyje baigėsi maždaug su XIX amžiumi. Tačiau tuo pat metu pats tironijos klausimas šiek tiek nublanko. Komunizmo atsiradimas padarė pasaulį labai neįprastą ir XX a. politika tapo kupina keisčiausių ir painiausių dilemų. Gal dėl to XX a. pabaigoje pasaulis taip visuotinai troško to, ką vadino pragmatizmu.
Šiandien, vis labiau į praeitį nugrimstant Šaltajam karui, mes išnyrame dar kitokioje epochoje. Ją, kad ir kaip būtų keista, tiksliausiai ir iš anksto pavyko apibūdinti būsimajam popiežiui Benediktui XVI, kuris dar kaip Josephas Ratzingeris rašė: „Politinė ir socialinė tvarka neteko tiesioginio šventumo, teokratinės įstatymų leidybos nebeliko ir šie klausimai perėjo į žmogaus laisvės sritį.“
Tokiame pasaulyje tironijos problema įgyja visai naują aktualumą. Ko mes, būdami visapusiškai laisvi žmonės, politikoje netoleruosime?
Šioje epochoje jau minėta mafijozo paralelė atrodo visai tinkama. Tironas yra būtent politinis gangsteris.
Tironai nesiekia savo visuomenės formuoti ir vesti, kaip to siekia konservatoriai, liberalai ir netgi komunistai. Tironai mato politiką tik kaip savo manipuliacijų objektą.
Juk gangsteris yra maištininkas labai gilia prasme. Jis priešinasi ne konkrečiai valstybės tvarkai, o pačiai įstatymo idėjai. Piktnaudžiaudamas teisėmis ir atmesdamas pareigas jis siekia įrodyti, kad teisė apskritai neturi prasmės ir yra tik stipriojo instrumentas (jei mafijozas kartais kuria „savo teisę“, tai tik patvirtina, kad kiekvienas stiprusis tai gali).
Lygiai taip pat tironas priešinasi pačiai politikos idėjai. Tironai nesiekia savo visuomenės formuoti ir vesti, kaip to siekia konservatoriai, liberalai ir netgi komunistai. Tironai mato politiką tik kaip savo manipuliacijų objektą.
Toks radikalus pasipriešinimas esminiams pasaulio principams neišvengiamai reiškia visiško, akivaizdaus, neabejotino blogio pasirinkimą. Tironus (beje, ir gangsterius) visame pasaulyje ir visais laikais sieja tos pačios savybės – žiaurumas, paleistuvystė ir puikybė. Žodžiu, tai, kas pastaruoju metu vis išsamiau pasakojama apie pulkininko Muammaro Kadhafi gyvenimą, yra tikra tironijos klasika.
Žinoma, tironas visada mėgina prisistatyti politiku. Kaip ir mafijozas dažniausiai vaizduoja verslininką. Tačiau jie intuityviai atpažįstami, matyt, dėl to, kad žmogui duota skirti gėrį nuo blogio.
Įdomu, kad ir tarptautinė bendrija tironus atpažįsta intuityviai ir ne žodžiu, o veiksmu. Atkreipkite dėmesį, prieš ką po
 |
| Red_line |
Šaltojo karo susivienijo nuolat tarpusavyje konkuruojantis Vakarų pasaulis: prieš Slobodaną Miloševićių, prieš Saddamą Husseiną, prieš Kadhafi, dabar prieš Assadą. Blogiukai, kurių eilė dar neatėjo, tokie kaip Kim Jong Unas Šiaurės Korėjoje ar Aliaksandras Lukašenka Baltarusijoje, taip pat visiems aiškūs.
Prieš juos išrandami argumentai, teisės normos ir įvairiausi paaiškinimai dažnai skamba taip pat komiškai, kaip ir įrodymai, kad koks nors Viduramžių kunigaikštis neteko Dievo malonės. Į tą pačią kategoriją patenka ir Obamos „raudona linija“. Bet pats tironų atpažinimo faktas stulbina savo tikslumu.
Taigi, visai nebūtina įrodyti, kad Sirijos režimas naudoja cheminį ginklą. Kaip ir nebuvo būtina įrodyti, kad Libija, nuvertus Kadhafi, taps demokratiška. Veiksmams prieš tironus apskritai nereikia papildomų argumentų ir gal geriau jų net neieškoti.
Civilizuoto pasaulio vienybė pati savaime yra ir problemos įrodymas, ir įpareigojimas ją spręsti. Užgrobdami valdžią tironai patys save pasmerkia ir dažniausiai sulaukia bausmės dar šiame pasaulyje.
