Turbūt svarbiausia premjero poelgio priežastis yra siekis nurungti prezidentę. Sauliui Skverneliui svarbu kuo nors išsiskirti, būti „ne Dalia Grybauskaite“, o idealiu atveju – pasirodyti jau dabar stipresne figūra.
Tokiame lošime santykių su Rusija gerinimas yra absoliučiai saugi korta. Santykiai iš tikrųjų nepasikeis, o dauguma potencialių S.Skvernelio rinkėjų nesupyks arba net apsidžiaugs. O kovotojos su Rusija įvaizdį puoselėjančiai D.Grybauskaitei premjeras metė drąsų iššūkį ar bent jau kažką, kas gali atrodyti panašu į drąsų iššūkį.
Lietuvos ir Rusijos santykius lemia visų pirma Rusija. Šie santykiai įgijo tam tikro apibrėžtumo galutinai įsitvirtinus Vladimiro Putino įkūnijamai valdžios sistemai.
Visa tai gerokai ciniška ir nebūtinai labai gerai apgalvota. Bet visa tai galima suprasti. Sunkiau suprasti žurnalistus ir viešosios erdvės komentatorius. Keista, bet mes leidomės premjero nuvedami už pavadėlio ir visu rimtumu įnikome aiškintis, ar tikrai verta taisyti santykius su Rusija. Prisimenamos kažkokios neveikiančios komisijos, pateikiami argumentai „už“ ir „prieš“ ir pan.
Gal verčiau pasikartokime vadinamąją politikos abėcėlę? Nuo ko iš tikrųjų priklauso Lietuvos ir Rusijos santykiai?
Lietuvos ir Rusijos santykius lemia visų pirma Rusija. Šie santykiai įgijo tam tikro apibrėžtumo galutinai įsitvirtinus Vladimiro Putino įkūnijamai valdžios sistemai.
Tuomet Rusija pradėjo nuosekliai puoselėti „SSSR teisių perėmimo“ doktriną. Esminės šios doktrinos tezės suformuluotos dar iki 2000 m., tačiau tik po V.Putino iškilimo galutinai tapo praktinės politikos pagrindu.
V.Putino administracija visada atvirai deklaravo siekį susigrąžinti „supervalstybės statusą“, daryti įtaką Europos politikai ir kurti „daugiapolį pasaulį“ kaip alternatyvą JAV dominuojamam „vienapoliam pasauliui“.
Iš šių nuostatų logiškai ėjo ne mažiau atviras Rusiją supančio pasaulio padalijimas į „artimąjį užsienį“ ir „tolimąjį užsienį“. Buvusios SSSR respublikos yra „artimasis užsienis“, visa kita – „tolimasis užsienis“.
Šis padalijimas, dėl kurio Lietuva patenka į „artimąjį užsienį“, ne per daug skrupulingai maskuoja „prarastų“ SSSR teritorijų klausimą. Rusijos akimis Lietuva yra būtent prarasta teritorija. Ši pamatinė nuostata ir nulemia tarpusavio santykius.
Buvusios SSSR respublikos yra „artimasis užsienis“, visa kita – „tolimasis užsienis“
Lietuvos įsijungimas į ES ir NATO, tikėtina, esmingai lėmė Rusijos taktiką šiuose santykiuose. Bet net ir šios permainos nepakeitė principinės strateginės Rusijos nuostatos siekti susigrąžinti „prarastas“ teritorijas.
Šių teritorijų valstybingumą Rusija mato kaip kliūtį ar grėsmę, tokiu būdu nuosekliai laikydamasi savo, dar kartą pabrėžiu, visiškai neslepiamos tarptautinių santykių doktrinos. Todėl vienas iš Rusijos tikslų šiose valstybėse – skatinti vidinius politinius konfliktus ir trukdyti vykdyti ilgalaikes permainas sukeliančius strateginius veiksmus.
Mes nežinome, ar iš tikrųjų Rusija to siekia kokiais nors slaptais veiksmais. Greičiausiai, taip. Bet ji tikrai to siekia atvirais veiksmais. Ir tam tikrai dažnai panaudojamas pats santykių su Rusija klausimas.
Prisiminkime 2010 m. rudenį, kai V.Putinas ir Dmitrijus Medvedevas televizorių ekranuose pasigardžiuodami valgė lietuvišką duoną. Tuomet Lietuvos politologai čia įžvelgė santykių atšilimą ir bręstantį D.Grybauskaitės vizitą į Maskvą. Tai puikiai paaštrino Lietuvos vidaus nesutarimus ir paskatino politikus varžytis, kas didesnis Rusijos priešas. O gal draugas? Koks skirtumas! Svarbiausia – varžybos.
Todėl ir dabar Rusijos portalai su džiaugsmu kultivuoja S.Skvernelio pareiškimus. Žinoma, jie naudingi Rusijai. Bet ne dėl to, kad Lietuvos premjeras nuo šiol dirbs V.Putinui. Rusijos požiūriu, Lietuvos premjeras jau visą savo darbą padarė. Jis iš naujo sukiršino Lietuvos visuomenę santykių su Rusija pagrindu.
Būtent tokiame kontekste S.Skvernelio veiksmus turėtume matyti mes – blaiviai mąstantys Lietuvos piliečiai. Būtų gerai, kad tokiame kontekste savo veiksmus pamatytų ir pats S.Skvernelis. Kaip ir kiekvienas santykiais su Rusija manipuliuojantis Lietuvos cinikas, jis turėtų savęs paklausti, ar visiškai saugi atrodanti korta kartais nėra pati pavojingiausia.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Naujametiniai pasižadėjimai Lietuvai
