Kaip ir daugelį Flemingo sukurtų blogio agentų, Le Chifre „pagimdė“ Antrasis pasaulinis karas. Jis „atsirado“ pabėgėlių stovykloje 1945 m., tvirtindamas, kad kenčia dėl amnezijos ir balso stygų paralyžiaus. Gydomas pradėjo kalbėti, bet atmintis negrįžo (britų Slaptoji tarnyba buvo įsitikinusi, kad Le Chifre tik apsimeta).
Šio pirmojo blogojo herojaus paveiksle jau matomi ir „medicininiai“ simptomai, savotiškai signalizuojantys apie žmogaus polinkį į blogį. Le Chifre turi dirbtinius dantis, be saiko rūko ir uosto benzedriną (amfetaminų grupės narkotikas).
Be to, jis pasižymi išskirtiniu seksualiniu apetitu. Romane Le Chifre – komunistų remiamos Prancūzijos profsąjungos buhalteris, nusprendęs investuoti profsąjungos pinigus į viešnamių verslą. Slaptoji tarnyba įtarė, kad šio sprendimo motyvai buvo ne tik siekis praturtėti, bet ir galimybė užsitikrinti sau neribotą kiekį nemokamų moterų.
Siekiant sustiprinti nemalonų seksualinį įspūdį Le Chifre apibūdinamas kaip „flagelantas“ – šiuo atveju, sadistas, seksualiai besimėgaujantis mušimu. Šis romano pradžioje tik lakoniškai paminėtas bruožas vėliau išryškėja scenoje, kurioje Le Chifre kankina Bondą kilimų mušekliu plakdamas jo lytinius organus. Kritikų prieštaringai įvertinta pikantiška scena buvo įtraukta ir į neseną filmą „Rojalio kazino“, kuris kitais požiūriais griežtai nesilaikė romano siužeto.
Prireikė beveik dešimtmečio ir septynių romanų, kad gimtų Ernstas Stavro Blofeldas – visų didžiausias Bondo priešas.
Kitas blogio agentas – Hugo Draxas iš romano „Munreikeris“ suteikė neigiamiems Flemingo personažams vokišką veidą. Romane sėkmingai pasislėpusių nacių būrelis su Sovietų Sąjungos pagalba siekė sabotuoti britų naujausios branduolinės raketos bandymus ir susprogdinti Londoną.
Bet prireikė beveik dešimtmečio ir septynių romanų, kad gimtų Ernstas Stavro Blofeldas – visų didžiausias Bondo priešas. Pirmą kartą pasirodęs romane „Kamuolinis žaibas“, jis netrukus persikėlė į kiną ir ekrane įsitvirtino ne daug prasčiau už patį Bondą.
Kaip ir romanuose, kine Blofeldas buvo galiausiai Bondo sudorotas, bet, atrodo, kad ne visai pribaigtas. Būsimame Bondo filme, kurio pavadinimas „SPECTRE“ fanams labai daug sako, Blofeldas ketina sugrįžti.
Šis siaubūnas tapo ne tiek visų ankstesnių blogio agentų lydiniu, kiek labiausiai išbaigta ir rafinuota jų versija. Oficialiai jis buvo slaviškos kilmės (lenko ir graikės sūnus), bet gimęs vokiškoje Lenkijos dalyje – Gdynėje. Blofeldas uždirbo daug pinigų sumaniai manipuliuodamas informacija, bet iš tikrųjų siekė galutinės valdžios peržengdamas pasaulinės politikos ribas.
Dar jaunystėje (prieš Antrąjį pasaulinį karą) Blofeldas pradėjo manipuliuoti įvairių valstybių žvalgybos tarnybomis. Jis pardavinėjo informaciją ir naciams, ir amerikiečiams, ir kitiems. Taip išmoko pasinaudoti šių tarnybų ir jų atstovaujamų valstybių tarpusavio priešiškumu, kurti provokacijas ir iš to gauti naudos sau.
Kaip visos šios veiklos kulminaciją Blofeldas įkūrė organizaciją SPECTRE. Tai tarptautinė blogio institucija, savotiškos Anti-Jungtinės-Tautos. SPECTRE šantažuoja vyriausybes, todėl pagaliau tampa didesniu blogiu negu bet kuris politinis priešas.
Taip pažvelgus į Flemingo bloguosius herojus, jie neatrodo ypač originalūs. Pasislėpusių nacių bijojo visa pokario Europa, fizinių blogio ženklų, savotiškų blogio medicininių simptomų žmonės vieni kituose ieškojo nuo neatmenamų laikų. Blogųjų herojų maniakiškas polinkis į galią ir turtą literatūros požiūriu apskritai yra banalybė – ko dar jie galėtų trokšti?
Blogųjų herojų maniakiškas polinkis į galią ir turtą literatūros požiūriu apskritai yra banalybė – ko dar jie galėtų trokšti?
Akivaizdu, kad Flemingas iš prigimties buvo jautrus blogio apraiškoms, linkęs šį klausimą apmąstyti. Natūralu, kad šių apmąstymų suformuotus vaizdinius jis reiškė kalba tų literatūros formų ir tradicijų, su kuriomis buvo užaugęs ir tarp kurių gyveno.
Visų pirma čia iškyla britų detektyvų autorių sukurta tobulo nusikaltimo ir tobulo nusikaltėlio – piktojo genijaus vizija. Būtent toks yra Arthuro Conan Doyle'o sukurtas profesorius Moriartis. Pridėjus šiek tiek rytietiškų prieskonių jis nesunkiai virsta Arthuro Sarsfieldo (Sax Rohmer) daktaru Fu Manchu – piktuoju genijumi, įkvėpusiu Flemingą kuriant Daktarą Ne.
Kita svarbi Flemingui įtakos padariusi srovė akivaizdžiai buvo pasakos, ypač XIX a. išpopuliarėjusios gotikinės jų versijos. Kaip teisingai pastebėjo Umberto Eco, būtent iš pasakų Flemingas perėmė vardų simbolizmą, vartodamas jį su tam tikra doze ironijos.
Keistos blogio organizacijos ir labai ryškiomis spalvomis nupiešti blogio agentai skaitant Flemingą verčia prisiminti labai panašiu metu išpopuliarėjusius amerikietiškus komiksus. Juose superherojui visada priešpastatomas atitinkamas superblogis. Galima spėti, kad bent jau kine žiūrovai panašiai mato Bondą ir SPECTRE.
Tam tikri sunkiau įžvelgiami niuansai leidžia spėti ir apie Thomo Manno įtaką Flemingui. Yra žinoma, kad Flemingas tikrai mėgo šį vokiečių autorių ir buvo sužavėtas „Užburto kalno“. Taip pat nėra abejonių, kad Flemingas bendrais bruožais žinojo ir legendą apie daktarą Faustą. Tačiau tai, kaip Bondo romanuose pristatomas blogis, kaip kuriamas subtilus neaiškumas tarp fizinės-medicininės ir dvasinės blogio agento būsenos, leidžia įtarti, jog Flemingas galėjo skaityti ir konkrečiai Manno „Daktarą Faustą“.
Vis dėlto visos šios literatūrinės įtakos iki galo nepaaiškina „flemingiškos“ blogio struktūros originalumo ir ypač jos paveikumo. Flemingui pavyko užčiuopti kažką, dėl ko jo blogio vizija pranoko ir pergyveno visus paminėtus įtakos šaltinius.
Vienas svarbus aspektas, tikėtina, yra tai, kad Flemingo blogio agentai yra būtent agentai. Profesorius Moriartis, pavyzdžiui, vaizduojamas tarsi viso Londono blogio epicentras, „pogrindį valdančios smegenys“, kaip sakė Šerlokas Holmsas. Tuo tarpu Flemingo blogieji herojai yra atstovai.
Flemingo blogio agentai stovi ne „už“ blogio, o „priešais“ jį. Tai blogis slypi kažkur „už“ konkrečių blogųjų herojų. Blogio agentai yra agentai tokia pat prasme, kokia agentas yra pats Bondas.
Kitaip tariant, Flemingo blogio agentai stovi ne „už“ blogio, o „priešais“ jį. Tai blogis slypi kažkur „už“ konkrečių blogųjų herojų. Blogio agentai yra agentai tokia pat prasme, kokia agentas yra pats Bondas.
Šiuo požiūriu Flemingo pasakojimo struktūra vėl primena komiksus (gerasis ir blogasis herojai yra tarsi vienas kito atspindžiai). Bet nuo komiksų Bondo epas reikšmingai skiriasi tuo, kad kalba pabrėžtinai tik apie žmones.
Bondas yra išimtinai tik žmogus. Apie jį net negalima pasakyti, kad jis pasižymi, pavyzdžiui, „nežmoniška jėga“. Priešingai, visa jo jėga yra žmogiška. Taip pat ir blogio agentai, su visais savo defektais ir manijomis yra tik (o gal vis dar) žmonės.
Todėl Flemingo sukurtas pasaulis neturi nieko bendra su manichėjizmu, kuriuo jį įtarė Eco. Stebime visai ką kita – Flemingo pasakojimas vis iš naujo sugrįžta prie žmogaus prigimties ambivalencijos, jos prieštaringumo.
Žmogus įgyja konkrečią vertybinę prasmę tik atstovaudamas, tapdamas sąmoningu idėjų ar tiesų išpažinėju ir įgyvendintoju. Šis dėsnis galioja ir gėrio, ir blogio atveju. Būtent čia slypi „flemingiškos“ blogio struktūros paslaptis. Kaip ir gėrio struktūra, ji yra labai žmogiška, intuityviai žmonių atpažįstama kaip tikra.
Bondas, kaip žinome, atstovauja britų Slaptajai tarnybai. Politine prasme tai jį savaime paverčia ir konkrečios valstybės – Jungtinės Karalystės atstovu. Dar giliau galima įžvelgti ir potekstę, kurioje Bondas atstovauja prasmingam, turiningam ir tiesiog gyvam gyvenimui.
Todėl pripažinimas, kad ir blogio agentai – tik žmonės, savaime veda prie klausimo apie jų atstovaujamas blogio pajėgas. Apie tas politines ar net politiką peržengiančias galias, su kuriomis susisaistęs žmogus tampa blogio atstovu.
Bet tai – jau kito teksto apie Bondą tema.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Ar galima gerbti žurnalistus?
Plačiau apie Džeimsą Bondą skaitykite žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“.
