Tačiau Flemingas nebuvo toks griežtas antikomunistas, kokiu jį laikė kritikai. Atidesniam skaitytojui tai nesunku įžvelgti.
Bondas, susidūręs su Le Chifre, labai greitai supranta, kad pastarojo blogis kyla ne iš komunizmo. Paradoksalu, bet Le Chifre poelgiai daug blogesni dėl to, kad jis nėra komunistas. Jis – parazitas, kuriam žūtbūtinė Rytų ir Vakarų kova leidžia lobti ir tenkinti savo bjaurius polinkius.
Taip pažvelgus paties Le Chifre būtis atrodo kraupiai beprasmiška, bet beprasmybės ginklą jis sėkmingai atgręžia prieš Bondą. Būtent Le Chifre pirmasis suniekina slaptojo agento gyvenimą, pasakydamas, kad Bondas ir panašūs į jį tik „žaidžia indėnus“.
Kitaip nei kituose romanuose ir filmuose Bondo ir Le Chifre susidūrimas „Rojalio kazino“ galiausiai išsprendžiamas labai neįprastu būdu. Netikėtai pasirodęs SMERSH karininkas nušauna Le Chifre, nes pastarasis jau yra pasmerktas pačių sovietų. Bondą tas pats SMERSH karininkas atpažįsta ir net paženklina kaip priešą (ant jo rankos išpjauna rusišką raidę „Š“ – šnipas), bet palieka jį gyvą, nes nėra gavęs įsakymo šį konkretų priešą sunaikinti.
Taip labai paradoksaliai jau šitoje pirminėje situacijoje SMERSH parodoma kaip pabrėžtinai politinė jėga. Ji neatstovauja blogio taip, kaip Le Chifre. SMERSH siekia politinių tikslų, išreiškiamų konkrečiais partijos įsakymais. Bet (čia neleidžiama problemos supaprastinti) sovietai, kaip politinė jėga, nesiskaito su priemonėmis ir mielai pasitelkia blogio agentus, jei tik šie gali būti naudingi.
Blogio dilema išsisprendžia, kai SMERSH ranka Bondą paliečia asmeniškai. Romano pabaigoje SMERSH persekiojimas priverčia nusižudyti Vesper Lynd – moterį, kurią Bondas iš tikrųjų pamilo.
Po šio įvykio romane Bondas aiškiai atpažįsta ir įvardija SMERSH kaip blogio pajėgas. Jis pats sau apibrėžia SMERSH kaip asmeninį taikinį. Beje, ne keršto, o būtent heroizmo aspektu – kaip visuotinį blogį, kurį tik Bondas gali sunaikinti.
Tik konkrečiai pats pripažinęs, kad jo tarnyba ir jo valstybė gali padėti jam įveikti asmeniškai pamatytą ir suvoktą blogį, Bondas iš tikrųjų tampa slaptuoju agentu – sąmoningu Didžiosios Britanijos ir galbūt dar didesnio gėrio atstovu.
Romanas „Rojalio kazino“ labai įvairiais požiūriais yra įžanga į visą Bondo epą. Šiuo atveju svarbiausia išryškinti asmeninį apsisprendimą kaip vakarietiškos politikos pagrindą.
Dar gerokai prieš romano įvykius Bondas formalia prasme tapo slaptuoju agentu ir net dvigubu nuliu. Bet tik iki galo išgyvenęs egzistencinę gėrio ir blogio problemą ir asmeniškai apsisprendęs jis gali tapti tikru herojumi.
Tik konkrečiai pats pripažinęs, kad jo tarnyba ir jo valstybė gali padėti jam įveikti asmeniškai pamatytą ir suvoktą blogį, Bondas iš tikrųjų tampa slaptuoju agentu – sąmoningu Didžiosios Britanijos ir galbūt dar didesnio gėrio atstovu. Taip mums dar kartą atskleidžiama fundamentaliai žmogiška, nuo asmeninio apsisprendimo tiesiogiai priklausanti vakarietiškos valstybės ir politikos prigimtis.
Per šį asmeninį Bondo „atsivertimą“ SMERSH kuriam laikui tapo blogio pajėgomis epe. Tamsus, paslaptingas ir neapibrėžtas Rusijos ir SMERSH šešėlis šmėkščiojo už daugelio vėlesnių blogio agentų pečių: Pono Didžiojo, Hugo Draxo, Daktaro Ne ir Goldfingerio.
Tačiau šios blogio pajėgos visą laiką išliko dviprasmiškos. Le Chiffre iškelta politikos beprasmybės tikrojo blogio perspektyvoje problema niekur nedingo. Ne visi Rusijos agentai galėjo būti pavaizduoti kaip blogio agentai. Dar daugiau, tikrieji blogio agentai dažniausiai būdavo greičiau Rusijos partneriai negu jos atstovai.
Galutinai SMERSH tema buvo išskleista, išgvildenta ir palikta romane „Su meile iš Rusijos“. Jame Flemingui pagaliau pavyko visiškai tiksliai išreikšti ir tam tikra prasme apibendrinti visus ankstesniuose kūriniuose šmėstelinčius tikrojo blogio ir politikos santykio niuansus.
Romane „Su meile iš Rusijos“ prieš Bondą stoja net keletas blogio agentų. Žudymo manija sergantis Redas Grantas, sadistė, lesbietė ir šiaip bjauri moteris Rosa Klebb, ir šachmatininkas bei genialus nusikaltimų planuotojas Kronštinas galėtų kiekvienas atskirai būti savarankiškais pasakojimo apie Bondą personažais.
SMERSH atspindi įsitikinimą, kuris vakarietiškoje kultūroje suprantamas kaip viena iš seniausių politinių pagundų. Įsitikinimą, kad blogį galima valdyti ir pasitelkti savo politiniams tikslams.
Bet visi jie dirba SMERSH ir paklūsta generolui Grubozaboiščikovui – žmogui, kuris nėra, bent jau tiesiogiai, blogio agentas ir taip nevaizduojamas. Šis generolas – tiesiog sėkmingas sovietų funkcionierius, dalyvavęs pašalinant Beriją, mokantis atspėti politinių kovų laimėtojus ir stoti jų pusėn.
Generolui G. (taip trumpino pats Flemingas) operacija prieš Bondą yra būtinybė kopiant nomenklatūros laiptais. Tokius žmones kaip Grantas, Klebb ir Kronštinas generolas G. pasitelkia kaip savotiškus nepriklausomus ekspertus. Kiekvienas iš jų turi savų asmeninių blogio interesų, bet tinkamai suburti ir nukreipti jie padeda generolui G. pasiekti politinių tikslų.
Taigi, SMERSH yra blogio centras, bet jį sunku vadinti tikromis blogio pajėgomis. Ši tarnyba globoja blogį, bet nesiekia jam atstovauti. SMERSH atspindi įsitikinimą, kuris vakarietiškoje kultūroje suprantamas kaip viena iš seniausių politinių pagundų. Įsitikinimą, kad blogį galima valdyti ir pasitelkti savo politiniams tikslams.
Taip Flemingas, galbūt vienas pirmųjų, tiksliai suformulavo Rusijos problemą šiuolaikinėje Vakarų politikoje. Bondo epas savo ankstyvuoju pavidalu padėjo pagrindus idėjai, kurią galiausiai ištarė JAV prezidentas Ronaldas Reaganas, pavadinęs Sovietų Sąjungą „blogio imperija“.
Šioje taiklioje sąvokoje žodis „imperija“ demaskuoja konkretų žemišką Rusijos politiškumą ir paneigia komunistinę pretenziją panaikinti pačią politiką. Rusija yra tokia pat valstybė, kaip visos kitos, turinti tą patį pasirinkimą: pripažinti tarptautinę bendruomenę arba su ja kovoti.
Kita vertus, kai Rusija pavadinama „blogio imperija“, aiškiai nurodoma, kad kova su ja nėra vien politinė. Rusija prisideda prie tikrojo blogio pasaulyje, nes mano, kad gali juo pasinaudoti. Flemingui pavyko labai aiškiai pavaizduoti, kaip praktiškai, konkrečiose situacijose Rusija priglobia blogio agentus.
Redas Grantas negali išgyventi Vakaruose. Čia jo polinkis žudyti yra visų smerkiamas, jis persekiojimas ir tik laiko klausimas, kada būtų sučiuptas ir nubaustas. Tai suprasdamas jis pabėga į Rusiją ir ten yra priglaudžiamas.
Šis „blogio imperijos“ sąvokoje išreikštas Vakarų kaltinimas Rusijai išliks svarbus tol, kol rusai laikysis tokios „blogio prieglobsčio“ tradicijos. Akivaizdu, kad šios tradicijos negali atsisakyti Vladimiro Putino valstybė, laikanti save Sovietų Sąjungos tęsiniu ir jos teisių perėmėja.
Bet čia būtina dar kartą priminti ir pabrėžti – Flemingas nebuvo antikomunistas. Nesileisdamas nei į filosofinę, nei į teologinę argumentaciją, jis nepriėjo iki logiškos pabaigos, kurioje pats komunizmas pripažįstamas ne tik blogio apraiška, bet ir, tam tikra prasme, jo šaltiniu.
Blogis egzistuoja kartu su Rusija, bet nepriklausomai nuo jos. Kova su blogiu nėra tapati politiniam Šaltojo karo konfliktui.
Flemingas greičiau suformulavo paprastesnę, labiau kultūrinę, tačiau specifiškai vakarietišką Šaltojo karo išvadą: blogis egzistuoja kartu su Rusija, bet nepriklausomai nuo jos. Kova su blogiu nėra tapati politiniam Šaltojo karo konfliktui.
Kad ir kaip prasminga būtų įveikti Sovietų Sąjungą, tai nereiškia pergalės prieš blogį. Tam tikra prasme taip Vakarų kultūroje buvo ištaisyta politinė Antrojo pasaulinio karo klaida, kai pergalė prieš nacizmą vertinta būtent taip – kaip kone galutinė pergalė prieš blogį.
Dėl to Rusija negalėjo tapti galutiniu priešu. SMERSH negalėjo išlikti kaip blogio pajėgos Bondo epe. Taip epas būtų praradęs savo tikrąjį mastą, nes tikrojo blogio nuolat ieškanti ir jį įveikti besiveržianti vakarietiška dvasia būtų sukaustyta konkrečios, kad ir epochinės politinės kovos.
Flemingas suprato, o šiuolaikiniai Bondo fanai gali patvirtinti: paversti britų ir visų Vakarų slaptąjį agentą vien rusų priešu reikštų jį pažeminti. Todėl po romano „Su meile iš Rusijos“ Bondui buvo aiškiai suformuluota tikrai herojiška užduotis: stoti prieš blogį visais jo pavidalais.
Bondas turi žūtbūtinai kautis su SPECTRE, kad ir ką ši santrumpa reikštų.
Plačiau apie Džeimsą Bondą skaitykite žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Džeimsas Bondas. Blogio agentai – nuo Le Chifre prie Blofeld
