– Mano vardas Felikas Leiteris, – tarė amerikietis. – Malonu susipažinti.
– Aš Bondas. Džeimsas Bondas.
– O taip, – tarė pašnekovas, – o dabar pagalvokime, kuo galėtume šią pažintį atšvesti?
Bondas užsakė Leiteriui “Haig-and-Haig” viskio su ledukais ir įdėmiai pažvelgė į barmeną.
– Sausą martinį, – tarė jis. – Vieną. Gilioje kokteilio taurėje.
– Taip, pone.
– Minutėlę. Trys dalys „Gordon‘s“ džino, viena dalis degtinės, pusė dalies „Kina Lillet“. Gerai suplakite, kad gėrimas taptų šaltas kaip ledas ir pridėkite ploną griežinėlį citrinos žievelės. Ar supratote?
– Žinoma, pone, – atrodė, kad barmenui patiko Bondo mintis.
Pacituotas dialogas daugiau mažiau aprėpia tai, ką galima būtų pavadinti Džeimso Bondo įvaizdžiu šiuolaikinėje visuomenėje. Vos tik nuskamba garsusis prisistatymas ir paprašoma martinį primenančio kokteilio, Bondą atpažįsta net tie, kurie neskaitė Iano Flemingo romanų ir nežiūrėjo „Bondiados“ filmų. Tiesą sakant, atpažįsta net tie, kurie viso to neskaitė ir nežiūrėjo tyčia, pabrėžtinai. Šiandien nuo Bondo jau niekaip nepabėgsi.
Beje, reikia pasakyti, kad tai ir iš tikrųjų buvo pirmasis Bondo prisistatymas pasauliui. Dialogas nuskamba „Rojalio kazino“ – paties pirmojo romano apie Bondą, pradžioje. Amžininkų liudijimu, pomėgis nurodinėti barmenams, kaip gaminti martinį (vėlesniame romane „Deimantai amžiams“ tai supaprastinta iki „suplaktą, nesumaišytą“, kurį galutinai įtvirtino filmų Bondas), – būdingas paties Flemingo bruožas. Šio kokteilio mėgėjas Flemingas, žinoma, puikiai suprato, į kokią ilgą ir rafinuotą diskusiją jis įvelia savo herojų.
Kaip žinome, žodis martinis gali reikšti vieną iš dviejų: džino (degtinės) ir sauso vermuto kokteilį arba vermuto markę. Abu dalykai atsirado labai panašiu metu XIX a. antroje pusėje. Vermutas buvo pavadintas vieno iš jį gaminančios kompanijos įkūrėjų Alessandro Martini pavarde. Sunkiau paaiškinti kokteilio pavadinimo kilmę. Akivaizdžiai besiperšančios versijos, kad koktelis pradėtas taip vadinti augant vermuto „Martini“ populiarumui, niekam nepavyko įrodyti, todėl visada galima manyti kitaip.
Iki pat mūsų dienų martinis išlaikė labai tvirtas pozicijas JAV, nors Europoje kokteilio sėkmė buvo labiau permaininga. Vis dėlto po daugiau kaip šimtmečio istorijos martinis tapo labai svarbia šiuolaikinės Vakarų kultūros dalimi. Tai ritualas, savo reikšme neabejotinai prilygstantis, pavyzdžiui, japoniškam arbatos gėrimui. Nenuostabu, kad kartu su ritualo praktika vystėsi ir vis labiau jį apgaubianti teorija, tokia lyg ir martiniosofija.
Iki pat mūsų dienų martinis išlaikė labai tvirtas pozicijas JAV, nors Europoje kokteilio sėkmė buvo labiau permaininga. Vis dėlto po daugiau kaip šimtmečio istorijos martinis tapo labai svarbia šiuolaikinės Vakarų kultūros dalimi.
Šioje srityje diskutuojama dėl dviejų esminių klausimų: teisingo džino ir sauso vermuto santykio kokteilyje bei teisingo komponentų sujungimo būdo (plakimas prieš maišymą – tik menka šios diskusijos dalis; esama, sakysim, įsitikinimo, kad teisingiausia iš pradžių supilti vermutą, juo „padengti“ ledukus, tuomet vermutą išpilti, įpilti džiną, pamaišyti, gražinti vermutą, leisti „nusistovėti“ ir t. t.).
Džino ir vermuto santykį iš dalies keitė pati istorija. Pradėtas maišyti santykiu 1:1, martinis nuolat stiprėjo. Kai Flemingas gėrė ir rašė, jo pateikiamas santykis 8:1 buvo daugmaž vidutiniškas. Jau tuo metu kai kurie radikalai tvirtino, kad teisingiausias martinis maišomas santykiu 15:1. Šiandien populiaru manyti, kad gaminant martinį pakanka ant ledukų užpilti džino ar degtinės ir su šiuo mišiniu praeiti pro atsuktą (ar net užsuktą) sauso vermuto butelį.
Tiesa, dar vienas svarbus martiniosofinis klausimas yra teisingi martinio priedai. Dalis puristų mano, kad tik alyvuoge papuoštas gėrimas gali vadintis martiniu, nes, pavyzdžiui, papuošus marinuotu svogūnėliu jam suteikiamas kitas pavadinimas. Plonai nulupta ir susisukusi citrinos žievelė, tikima, taip pat gali radikaliai pakeisti kokteilio skonį ir sampratą.
Turint galvoje visa tai, akivaizdu, kad Flemingas barmeno rankomis ir Bondo lūpomis sumaišė tokį ne visai martinį. Džinas ir degtinė viename kokteilyje nėra įprastas derinys. Be to, „Kina Lillet“ nėra griežtąja prasme vermutas. Šis gėrimas priklauso tai pačiai vadinamųjų aperityvinių vynų klasei, bet šie vynai tarpusavyje skiriasi prieskoniais ir kitokiais priedais. Dėl to visai pagrįstai tame pat romane Bondas prisiskiria sau naujo kokteilio autorystę ir pagaliau pavadina jį „Vesper“ – merginos, kurią nelaimingai įsimyli, garbei. Tikri kokteilių ekspertai ir dabar skiria ypatingą martinio porūšį – martinį „Vesper“.
Mano asmeniškai atlikti kuklūs eksperimentai su martiniu ir savo kūnu grąžino mane prie palyginti banalaus ir senamadiško džino ir vermuto santykio 2:1. Bent kiek radikaliau jį keičiant, vermuto prieskonis nyksta, o šalto džino aš nelaikau kokteiliu. Todėl tikimybė, kad santykyje 8:1 vermuto pakeitimas „Kina Lillet“ kaip nors esmingai keičia gėrimo skonį, man atrodo, labai nedidelė.
Degtinės maišymas su džinu, kaip turėjau progos įsitikinti, kai kartą džino užteko tik pusei kokteilio, o į parduotuvę eiti tingėjau, šiek tiek švelnina kadugių skonį. Plakimo, maišymo, gėrimų pilstymo pirmyn-atgal įtakos kokteilio kokybei nepastebėjau. Kartu su Bondu renkuosi plaktą martinį, nes taip greičiau.
Svarbu visai ne tai, ar iš tikrųjų martinis „Vesper“ kuo nors skiriasi nuo bet kurio kito martinio. Svarbu tai, kad sukurdamas naują martinio versiją, Bondas savotiškai „nusavino“ patį kokteilį.
Visa tai rašau tam, kad pabrėžčiau svarbiausią aplinkybę. Svarbu visai ne tai, ar iš tikrųjų martinis „Vesper“ kuo nors skiriasi nuo bet kurio kito martinio. Svarbu tai, kad sukurdamas naują martinio versiją, Bondas savotiškai „nusavino“ patį kokteilį.
Nuo tada martinis tapo neatskiriamas nuo Bondo, o Bondas – nuo martinio. Taip agentas 007 tvirtai įkėlė koją į Vakarų kultūrą.
Bondas, žinoma, visada išliks išskirtinai britų slaptuoju agentu. Neklysta tie, kas jį laiko vienu iš šiuolaikinės Britanijos (ir jos stiprybių, ir silpnybių požiūriu) atspindžių. Bet, nepaisant britiškumo, o gal kaip tik dėl jo, Bondas yra svarbus ir platesniam Vakarų pasauliui.
Jis mums padeda suprasti savo pačių gyvenimą, mūsų geografinėje padėtyje ir mūsų istorinėje epochoje. Todėl agentą 007 klaidinga vertinti ir kaip vien tik britų, ir kaip išskirtinai Šaltojo karo personažą. Tebesitęsianti Bondo istorija kine akivaizdžiai rodo, kad jis peržengė XX a. Britanijos ribas.
Bondas yra pototalitarinis, net poideologinis herojus. Jo nuotykiai mums atskleidžia epochą, kurios pradžią po Antrojo pasaulinio karo buvo galima aiškiai pajusti, bet kuri tik dabar iš tikrųjų pradeda ryškėti visomis spalvomis. Tai konkretaus žmogaus ir jo orumo triumfo Europoje ir visuose Vakaruose epocha, kaip ją neseniai tiksliai apibūdino popiežius Pranciškus.
Bondas mums yra vienu metu ir tos epochos šauklys, ir mūsų pačių vedlys per ją. Taip suformulavus nesunku atpažinti pasakojimus apie Bondą kaip šiuolaikinį mitą.
Kaip ir pats žmogus, ši epocha prieštaringa, pilna tik jai vienai būdingų įtampų, diskusijų, konfliktų ir problemų. Bondas mums yra vienu metu ir tos epochos šauklys, ir mūsų pačių vedlys per ją. Taip suformulavus nesunku atpažinti pasakojimus apie Bondą kaip šiuolaikinį mitą.
Manau, kad Bondo populiarumas ir jo patrauklumas yra būtent mitinis. Tai personažas, giliai įsiskverbęs į visą mūsų gyvenimą, į tai, ką vadiname kasdienybe. Bondas yra susitapatinęs su mūsų gyvenimo būdu, humoru ir pačiu mūsų mąstymu labai panašiai, kaip jis yra nusavinęs martinį. Net tie, kurie specialiai nesidomi Bondu, dažnai mato pasaulį, taip sakant, jo akimis (arba Bondas mato pasaulį jų akimis).
Kaip sakiau, šiandien nuo Bondo jau niekaip nepabėgsi.
Plačiau apie Džeimsą Bondą skaitykite žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“.
