Tik maždaug XX a. viduryje bendras kriminalinės literatūros laukas pradėjo skaidytis į trilerį ir detektyvą. Detektyvas pabrėžia mįslę, trileris – veiksmą; detektyvui nusikaltimas yra centrinis siužetas, o trileryje nusikaltimas ar nusikaltimai sudaro tik dalį situacijos; detektyvas svarsto teisingo atpildo, o trileris – teisingo poelgio klausimą; pagaliau, detektyvas gimsta iš absoliutaus blogio apmąstymo, o trileriui svarbesnis priešiškumas, santykinis gėrio ir blogio atskyrimas, gėrio ir blogio apibrėžimas konkrečiose situacijose, būtent dėl to bet kuris trileris yra politinis.
Pasakojimai apie Bondą buvo pavadinti trileriais greičiausiai dėl to, kad buvo daug mažiau panašūs į detektyvus. Tačiau iš tikrųjų Bondo istorijos netelpa į nei vieno iš šių žanrų rėmus. Kad ir kuo skirtųsi, trileris ir detektyvas turi aiškias bendras šaknis dramoje.
Bondo istorijos yra ne drama, o epas. Tai žanras, kuriame veikėjų jausmai ir veiksmai yra veikiami konkretaus istorinio konteksto, kitaip tariant – veikėjus supančio pasaulio. Todėl epas visada sukelia ir atvirkščią efektą – pasakojant apie konkretaus veikėjo nuotykius atskleidžiama ištisa istorinė epocha.
Taip vertinant Flemingo kūrybą, pradeda ryškėti ir aiškėti kai kurios keistos detalės. Visų pirma, pagarsėjęs Flemingo prisipažinimas, kad savo personažui jis ieškojo kiek įmanoma „pilkesnio“ vardo. Vardo, kuris neužgožtų ir nieko nereikštų.
Šį prisipažinimą anuo metu nustelbė ta pačia proga Flemingo papasakota linksma istorija: Bondo vardą jis nurašė nuo lentynoje stovėjusios knygos apie paukščius. Kai Bondas pakankamai išgarsėjo, ornitologas Džeimsas Bondas susisiekė su Flemingu ir net buvo pas jį svečiuose.
Bet pažvelgę į Bondą kaip į mitą, turėtume prie vardo grįžti ir šiek tiek ten stabtelėti. Bondas yra labai paradoksali figūra. Jis atrodo nepaprastai išraiškingas, bet iš tikrųjų turi tik du išskirtinius bruožus: yra žmogus ir vyras.
Turbūt nebus klaidinga sakyti, kad Bondas yra tai, ką vakarietis vyras nori matyti (ir dažnai mato) savyje, o moteris – vyre. O iki tam tikros ribos Bondo savybės (pvz., ryžtas išgyventi) yra apskritai belytės, būdingos kiekvienam Vakarų žmogui.
Būtent tai ir išreiškia „pilkas“ vardas, po kuriuo gali slėptis bet kuris ir bet koks vyras. Tik svarbu pažymėti, kad Bondas yra greičiau ne „bet kuris“, o „kiekvienas“. Jo sėkmės paslaptis ta, kad Flemingui pavyko literatūroje pavaizduoti (vėliau kine tai labai sėkmingai pakartota) svarbiausią šiuolaikinių Vakarų politikos ir kultūros idėją – žmogų. Galima būtų sakyti, žmogaus koncentratą. Konkretų, bet kartu visa apimantį – tikrą priešingybę daugeliui žmonių svetimai žmonijos abstrakcijai.
Būtent tai ir išreiškia „pilkas“ vardas, po kuriuo gali slėptis bet kuris ir bet koks vyras. Tik svarbu pažymėti, kad Bondas yra greičiau ne „bet kuris“, o „kiekvienas“.
Tai Flemingas padarė sukurdamas slaptojo agento mitą. Čia reikia prisiminti kitą legendinę istoriją. Antrojo pasaulinio karo metu Flemingas tarnavo kartu su kitu žinomu britų rašytoju Robertu Harlingu (jie susipažino prieš karą ir buvo draugai visą gyvenimą).
Kartą besidalinant kareivišką maistą kažkurioje Europos pakelėje, Harlingas paklausė Flemingo, ką šis darys karui pasibaigus. „Parašysiu šnipų istoriją, kuri užbaigs visas šnipų istorijas“, – nuo šio atsakymo Harlingas vos nepaspringo kiaulienos konservais.
Verta šiek tiek įsigilinti į tiksliai neišverčiamą anglišką formuluotę „to end all spy stories“. Jos tikroji reikšmė maždaug tokia: po Flemingo šnipų istorijos kitos šnipų istorijos taps nebeįmanomos. Joms nebeliks vietos, nes Flemingo šnipų istorija bus visa apimanti, apie šnipus bus galima pasakoti tik kuriant santykį (palankų ar priešišką) su Flemingo versija, bet ne ją ignoruojant.
Ši stebėtinai tiksli slaptojo agento mito gimimo nuojauta visiškai išsiplidė Bondo romanuose. Bondas iššaukė labai įvairią reakciją. Jis daugybę kartų buvo parodijuojamas. Kai kurie autoriai (visų pirma, garsusis Johnas Le Carre‘as) aktyviai siekė Bondui pasipriešinti ir kūrė „antibondiškus“ šnipus. Bet ignoruoti Bondo tapo neįmanoma. Kiekvienas literatūros ar kino šnipas privalėjo ir tebeprivalo būti su juo palygintas, jau nekalbant apie tai, kad su juo dažnai lyginami ir tikri šnipai.
Žvelgiant analitiškai, Flemingo sukurtas slaptojo agento mitas susideda iš trijų komponentų: slaptosios tarnybos mito, gelbėtojo (sulaikytojo, laisvojo šaulio) mito ir kraujo praliejimo mito. Nesunku pastebėti, kad būtent pirmasis komponentas paverčia Bondo nuotykius epu, istoriškai sukonkretindamas daug senesnius, net savotiškai amžinus pasakojimus ir paversdamas juos suprantamais šiuolaikinei epochai. Ne tik intelektualiai suvokiamais, bet intuityviai atpažįstamais, pojūčių priimamais iš karto, kaip priimami meno kūriniai.
Juk daugelyje pasaulio tautų nuo neatmenamų laikų žinomas kritiniais momentais pasirodančio ir blogį sulaikančio paslaptingo kario paveikslas. Intelektualiai mes žinome, kad tokia idėja pasaulyje egzistuoja.
Daugelyje pasaulio tautų nuo neatmenamų laikų žinomas kritiniais momentais pasirodančio ir blogį sulaikančio paslaptingo kario paveikslas. Intelektualiai mes žinome, kad tokia idėja pasaulyje egzistuoja.
Bet tik per slaptosios tarnybos mitą gana abstraktus laisvasis šaulys tampa konkrečiu slaptuoju agentu Džeimsu Bondu. Tik tada mes pažįstame idėjos tikrumą, pamatome visas jos spalvas savaip, taip, kaip esame įpratę tas spalvas matyti savo gyvenamame pasaulyje.
Panašiai senovinis įsitikinimas, kad kraujo praliejimo teisė yra susijusi su išskirtinėmis žmogaus savybėmis, įgija mums priimtiną formą kaip „teisė žudyti“ („licence to kill“).
Kaip ir visi mitai, slaptojo agento mitas yra dviprasmiškas. Jis veikia dviejuose lygmenyse: politiniame ir religiniame. Politine prasme Bondo pasakojimai mums paaiškina vakarietišką visuomenės santvarką ir jos problemas. Flemingui pavyko poetiškai tiksliai pavaizduoti tai, kas analitiškai dar tik pradedama suvokti ir apmąstyti: kad slaptosios (ar specialiosios) tarnybos yra svarbiausias šiuolaikinės Vakarų politikos atsakymas į epochos iššūkius. Turbūt verta patikslinti: tas atsakymas yra globalus, bet tik tiek, kiek globali tampa vakarietiška valstybės samprata (įskaitant apsimetimus ir pamėgdžiojimus).
Religine prasme (tai ne visai tikslus terminas, bet sunku rasti kitą) Bondo nuotykiai gali būti perskaityti kaip simbolinis pasakojimas apie žmogaus gyvenimą. Paprastai sakant, jei „Odisėja“ skatina galvoti, kad gyvenimas – kelionė, tai „Bondiada“ perša mintį, kad gyvenimas – misija.
Šia prasme Flemingo pradėtas ir iki šiol tęsiamas pasakojimas yra aiški išraiška pašaukimo visuomenės, kur kiekvienas siekia „save realizuoti“. Nuo istoriškai ankstesnių gyvenimo prasmės paaiškinimų Bondo kanonas skiriasi tuo, kad yra sekuliarizuotas religinis pasakojimas.
Šia prasme Flemingo pradėtas ir iki šiol tęsiamas pasakojimas yra aiški išraiška pašaukimo visuomenės, kur kiekvienas siekia „save realizuoti“.
Vos keletą kartų Flemingo romanuose atsiranda užuominų apie transcendenciją. Dažniau – apie blogio transcendenciją (tai taip pat būdingas epochos bruožas: savo prigimtinį gerumą jaučiame visi, o iš kur atsiranda blogis – lieka neaišku).
Nepaisant to, Bondas sekuliariai visuomenei priimtinu būdu išryškina tokias problemas, kurios ankstesnėse epochose būtų pripažintos religinėmis.
Per tokias praktiškas, nepaneigiamas ir kartu sunkiai teoriškai paaiškinamas gyvenimo kategorijas kaip rizika, skausmas, turtas ar valia Flemingas ir juo sekę kūrėjai leidžia mums pajusti žmogišką ir visiškai šiapusinį religinių klausimų tikrumą.
Tie klausimai autentiški, neišvengiami ir yra paties žmogaus viduje – štai kas mums pasakoma mums suprantama kalba. Apie anapus turime spręsti patys – kaip ir įprasta mūsų epochoje.
