Vis dėlto apsvarstant Arendt teoriją, reikia atsižvelgti į vieną paradoksą. Valstybei virstant totalitarine nyksta pati specialumo samprata. Galbūt totalitarinis režimas siekia tapti viena milžiniška slaptąja policija, bet tokios sistemos viduje jau nebegali būti specialiųjų tarnybų. Tarnyba (kad ir kokia ji būtų) totalitarinėje valstybėje yra tik funkcija, neturinti jokios savarankiškos galios ir visą savo veikimo jėgą gaunanti iš režimo centro.
Tai labai ryškiai iliustruoja nacių Vokietijos, Sovietų Sąjungos ir net dabartinės Rusijos specialiųjų tarnybų istorija. Hitleris, Stalinas ir Putinas – patys savo specialiųjų tarnybų vadovai. Jie visiškai atitinka kai kurių Vakarų politikų siekiamybę: patys tiesiogiai formuluoja toms tarnyboms konkrečias užduotis. Bet tada tos (ir visos kitos) tarnybos tampa tik Kremliaus ar Hitlerio štabo pratęsimu.
Specialiosios tarnybos yra iš tikrųjų specialios tik tokioje valstybėje, kokia galutinai susiklostė Vakarų pasaulyje XX a.
Todėl Arendt visiškai tiksliai teoriškai užčiuoptas principas labai savotiškai, net priešingai veikia praktikoje. Specialiosios tarnybos yra iš tikrųjų specialios tik tokioje valstybėje, kokia galutinai susiklostė Vakarų pasaulyje XX a.
Tik tokioje valstybėje šios tarnybos yra ne teorinė siekiamybė, o praktinė būtinybė. Tik tokioje valstybėje jos tampa pačios politinės sistemos dalimi, šios sistemos veikimą laiduojančiu politiniu kompromisu ir kartu amžina politine problema.
Bondo epas atveria būtent tokį – specifiškai vakarietišką žvilgsnį į specialiąsias tarnybas. Šios tarnybos leidžia konkrečiame istorijos etape praktiškai išspręsti teoriškai neišsprendžiamą įtampą tarp trijų pamatinių vakarietiškos valstybės principų: laisvės, vienybės ir taikos.
Demokratijos sąlygomis šis sprendimas tampa įmanomas dėl to, kad specialiosios tarnybos yra jėgos panaudojimą minimizuojantis politinis mechanizmas.
Jėgos trūkumas, nesugebėjimas tos jėgos sutelkti yra didžiausia demokratinių valstybių silpnybė, todėl jėga – bene brangiausiai kainuojantis tokių valstybių išteklius. Specialiosios tarnybos sukuria jėgos ekonomiją: jos padeda užtikrinti vienybę tik šiek tiek suvaržant laisvę ir apsaugoti taiką nepradedant karo.
Pastarasis (nekarinės taikos apsaugos) motyvas ypač ryškus Bondo epe, nes, kaip jau aptarta, pats herojus atstovauja žvalgybos tarnybos specialiųjų operacijų sričiai. Aiškiausiai taikos apsaugos tema išvystoma filme „Rytojus niekada nemiršta“.
Žiniasklaidos magnatas apgaulingais teroristiniais manevrais ir informacinėmis manipuliacijomis siekia sukelti karą tarp Didžiosios Britanijos ir Kinijos. Filme labai tiksliai atskleidžiama nekontroliuojama karo dinamika: net ir nujausdami didesnę klastą britai privalo atsakyti į grėsmes, kurias, jų duomenimis, kelia kinai.
Specialiosios tarnybos sukuria jėgos ekonomiją: jos padeda užtikrinti vienybę tik šiek tiek suvaržant laisvę ir apsaugoti taiką nepradedant karo.
Pavojus, pareiga ir savigarba verčia laivyną stoti į mūšį, kurio beveik neįmanoma laimėti nepražudant savęs ir pasaulio.
Tik M. gali laimėti ne sumušdama priešą, o panaikindama tikrąją karo priežastį – klastingąjį magnatą. Tai M. gali dėl to, kad turi Bondą – minimalią, bet tikslią jėgą.
Galia sulaikyti karą savaime paverčia M. politine figūra. Be to, labai paradoksalia politine figūra. Viena vertus, figūra laiko savo rankose karo ir taikos klausimą, nuo jos priklauso, ar taika tvers. Kita vertus, šią galią figūra įgyja tik tam tikromis aplinkybėmis ir tik tam tikram laikui. M. yra savotiškas momentinis suverenas.
Šį įspūdį sustiprina ir kai kuriuose pasakojimuose M. perimama kita suvereno funkcija – vykdyti teisingumą (kai niekas kitas jo nebegali įvykdyti). Teisingumo vykdymas ypač pabrėžiamas romane „Deimantai amžiams“. Jame Bondas nutraukia tarptautinį brangakmenių kontrabandos tinklą. Įprastos policijos struktūros negali nugalėti šio tinklo, nes nėra pakankamai lanksčios ir nepajėgia veikti nestandartinėse situacijose.
Panaši schema pasikartoja apsakyme „Aštuonkojis“, kuriame Bondas suseka ilgus metus besislėpusį Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlį. Tai jau visiškai realistiškas siužetas iš tikro pokario Vakarų specialiųjų tarnybų gyvenimo. Nacių ir savų nusikaltėlių medžioklė buvo vienas iš svarbiausių daugelio iš jų uždavinių.
Šioje perspektyvoje specialiųjų tarnybų veiksmai svarbūs (ir pateisinami) ne dėl abstraktaus teisingumo, o dėl konkrečios valstybės tvarkos. Jei kuri nors konkreti valstybė nepajėgtų apsiginti nuo tarptautinių nusikaltėlių organizacijų arba įvykdyti svarbių bausmių, tokia valstybė prarastų savo politinę reikšmę.
Todėl išskirtiniais atvejais įveikti nusikaltėlius nepaisant visų demokratijos užkraunamų politinio veikimo suvaržymų svarbu ne dėl keršto, o dėl patikimumo, dėl valstybės autoriteto apsaugos. Šiuo požiūriu į Bondo epą sklandžiai įsipina net daugelio kritikų „iškrentančiu“ laikomas apsakymas „Visiškai slaptai“ („For Your Eyes Only“).
„Iškrentančiu“ šis apsakymas laikomas dėl jo ypatingo asmeniškumo. M. paprašo, kad Bondas susidorotų su paties M. draugus nužudžiusiais ir sėkmingai užsienyje pasislėpusiais nusikaltėliais. Čia taip pat galima įžvelgti daugiau nei kerštą: kaip M. apsaugos visą Britaniją, jei nepajėgs nubausti savo draugų žudikų?
Tokiu būdu Bondas ir M. sugrąžina į šiuolaikinę politiką senovinį kraštutinių pasirinkimų dėmenį. Net demokratinė valstybė kartais privalo veikti kaip valstybė. Todėl jai tenka skaitytis su slaptaisiais agentais.
Slaptai veikiantis momentinis suverenas demokratiškoje visuomenėje neišvengiamai atrodo kaip besikėsinantis į nuolatinę valdžią. Dėl to prieš specialiąsias tarnybas periodiškai susivienija labai spalvinga kompanija.
Dėl aiškiai nujaučiamos politinės galios Bondas sugeba pašokdinti britų gubernatorius ir kitus šiaip jau už jį aukštesnio rango valdininkus. Nedemokratiškai paskirtas M. ne kartą pajėgia prispausti demokratiškai išrinktą premjerą.
O paskutiniame Bondo filme „Operacija „Skyfall“ M. parodo pavyzdį, kurį turėtų apmąstyti daugelis tikrų specialiųjų tarnybų vadovų. Kai jai primygtinai pasiūloma atsistatydinti, ji pareiškia: „Atsistatydinsiu tada, kai darbas bus padarytas“. Ir nueina daryti darbo, kurį žino esant svarbesnį už demokratinę etiką.
Bet, žinoma, demokratinės valstybės šią specialiųjų tarnybų galią priima nenoromis. Juk specialiųjų tarnybų veikimas prieštarauja pamatiniams demokratijos dėsniams, ypač jos pasitikėjimui viešumu.
Slaptai veikiantis momentinis suverenas demokratiškoje visuomenėje neišvengiamai atrodo kaip besikėsinantis į nuolatinę valdžią. Dėl to prieš specialiąsias tarnybas periodiškai susivienija labai spalvinga kompanija.
Jau minėtą intelektualų įtarumą populiariai išskleidžia ir papildo demokratijoje visada klestinti, iš paties žmogaus laisvės pojūčio kylanti anarchistinė nuotaika.
Geriausias tokios nuotaikos pavyzdys – Stiego Larssono „Tūkstantmečio trilogija“. Joje pasakojama ne tik apie „valstybę valstybėje“ (dažnas specialiosios tarnybos apibūdinimas), bet ir apie „specialiąją tarnybą specialiojoje tarnyboje“, kuri, suprantama, yra viso blogio centras.
Prie viso to prisideda nuolat demokratinės santvarkos pagimdomi nusivylę specialiųjų tarnybų darbuotojai. Jie konkretizuoja anarchistinius įtarimus ir papildo juos pikantiškomis detalėmis. Šią keistą trilypę sąjungą (intelektualai, „hipiai“ ir nusivylę šnipai) galima aptikti daugumoje demokratinių valstybių specialiųjų tarnybų skandalų, įskaitant „valstybininkų“ skandalą Lietuvoje.
Kartais manoma, kad tik ši viešumos prievarta neleidžia specialiosioms tarnyboms užvaldyti valstybės. Gal ir taip, bet įdomiau kas kita: kas sutrukdo iš pažiūros galingoms ir greitai įsisiautėjančioms „antibondų“ pajėgoms galutinai sunaikinti specialiąsias tarnybas?
Specialiosios tarnybos leidžia demokratijai išsaugoti konkrečią valstybę, o ji žmogaus prigimčiai svarbesnė ir artimesnė už abstrakčią „skaidrumo“ idėją.
Čia svarbu dar kartą pabrėžti būtent praktinį specialiųjų tarnybų pobūdį. Jos atsiranda, kai žmogiška pasaulio tikrovė nubrėžia dažnai labai nužmogintos ir teoriškos demokratinės kūrybos ribas.
Specialiosios tarnybos leidžia demokratijai išsaugoti konkrečią valstybę, o ji žmogaus prigimčiai svarbesnė ir artimesnė už abstrakčią „skaidrumo“ idėją.
Slaptieji agentai išlieka dėl to, kad Bondo paveikslas yra labai artimas žmogui. Dėl to, kad Vakarų pasaulio gyventojai iš principo tiki, jog galima ir net būtina nesavanaudiškai tarnauti, naudoti net ir didelę galią ja nepiktnaudžiaujant. Be šio tikėjimo nebūtų įmanoma atremti kartais labai kraupių „antibondų“ iškeliamų kaltinimų specialiosioms tarnyboms.
Bet šioje vietoje slaptojo agento mitas jau palieka aiškiai apibrėžtas viešosios politikos ribas ir įsiveržia į kiekvieno iš mūsų asmeninį vidinį gyvenimą.
Plačiau apie Džeimsą Bondą skaitykite žurnale „Naujasis Židinys-Aidai“
