Iš šių autorių verta išskirti politikos apžvalgininką Vladimirą Laučių, kuris į teroro aktus sureagavo tekstu „Sveiki sugrįžę į skerdžiamą Europą“. Nuosekliai konservatyvių pažiūrų, plačiu akiračiu ir šmaikščiu stiliumi pasižymintis V.Laučius čia pavyzdžiu pasirinktas dėl dviejų tarpusavyje susijusių priežasčių.
Pirma, V.Laučius jau ilgą laiką nebijodamas kartotis rašo apie Europos tapatybę ir jos politinę ateitį. Dėl to jam pavyko nugludinti aiškias formuluotes, kurios tiksliai apibūdina padėtį – tai antroji priežastis.
Taigi, dar kartą pasipiktinęs Europos silpnumu teroro akivaizdoje ir priminęs visas to silpnumo priežastis bei galimas pasekmes, V.Laučius reziumuoja taip: „O išpuoliai Paryžiuje ir Briuselyje, apskritai ISIS karas prieš Vakarų Europą kelia ne tik ir gal net ne tiek civilizacijų konflikto, apie kurį nemažai rašyta ir diskutuota, kiek Europos konflikto su pačia savimi problemą. Pasirinkimas šiame konflikte yra ne tarp didesnio saugumo ir daugiau laisvių, o tarp krikščionybės, laisvės bei drąsos iš vienos pusės ir biurgeriško materializmo, prisitaikėliškumo, multikultūriškumo bei agresyvaus politinio korektiškumo – iš kitos“.
Nuo pat Romos respublikos ir imperijos laikų Europa gyvena politinio pavyzdžio gyvenimą. Atradus Naująjį pasaulį šis procesas tapo tik dar intensyvesnis.
Konflikto su pačiais savimi paminėjimas, žinoma, pataiko į daugelio iš mūsų nerimo tašką. Dažnas matome padėtį taip pat ar panašiai kaip V.Laučius. Suprantame, kad tas vidinis konfliktas yra tikroji visos Europos problema.
Bet konflikto sprendimą įžvelgiame iš esmės tik pilietiniame kare, net jei jis būtų Otto von Bismarcko skelbtas „kultūros karas“. Kitaip tariant, viena iš pusių turi laimėti ir primesti valdžią kitai pusei – tik taip galima Europos ateitis. Todėl blogiausiai jaučiasi tie, kurie įtaria, kad „kultūros karą“ visi pralaimėsime ir Europa liks be ateities.
O juk stabili politinė santvarka, valstybė ar, juo labiau, valstybių sąjunga sukuriama ir išlaikoma tik įveikiant panašaus pobūdžio vidinius prieštaravimus. Pilietinis susipriešinimas – stasis yra tikroji piktoji politikos šmėkla, persekiojanti mus nuo Antikos laikų.
Akivaizdu, kad kaip tik ši šmėkla šiandien suaktyvėjo visame Vakarų pasaulyje, bet ypač Europoje. Ateitį turėsime tik ją įveikę. Kitaip tariant, turime rasti, kas sieja V.Laučiaus nurodytas ir mūsų visų nujaučiamas politines priešingybes, kad ir kokia paradoksali ta sąsaja būtų.
Gal sunku iš karto tai pastebėti, bet iš tikrųjų tai, kas apibūdinama kaip „krikščionybė, laisvė bei drąsa“, ir tai, ką V.Laučius vadina „agresyviu politiniu korektiškumu“, yra susiję glaudžiu gelminiu ryšiu. Abi pozicijos kyla iš istorinės Europos misijos – būti politinio gyvenimo pavyzdžiu visam pasauliui.
Mes to nesirinkome kaip savo likimo, jau greičiau istorija tai mums uždėjo kaip naštą. Bet iš tikrųjų nuo pat Romos respublikos ir imperijos laikų Europa gyvena politinio pavyzdžio gyvenimą.
Mes – europiečiai jau tarsi nebežinome, kas ta Europa, o daugybė pasaulio žmonių puikiai žino ir net gali mums papasakoti.
Atradus Naująjį pasaulį šis procesas tapo tik dar intensyvesnis. Kolonijinės europiečių imperijos nulėmė mūsų kultūros ir gyvenimo būdo plitimą visuose žemynuose. Jis nesibaigė vien dėl to, kad patys tas imperijas diskreditavome.
Šiandien daugybė žmonių siekia patekti į Europą laikydami ją geresnio gyvenimo vieta. Tie, kas ryžtasi geresnį gyvenimą kurti savo namuose, vis dar mano, kad reikia „europeizuotis“. Nuo Turkijos iki Baltarusijos – visur tas pats receptas.
Kitaip tariant, mes – europiečiai jau tarsi nebežinome, kas ta Europa, o daugybė pasaulio žmonių puikiai žino ir net gali mums papasakoti. Kas kada nors girdėjo Azijos ar Afrikos gyventojus, mėginančius laužyta anglų kalba įsiteikti BBC auditorijai, tas supras, ką turiu galvoje.
Pagaliau net ir JAV vis dar alsuoja Europos dvasia. Kaip pripažįsta patys amerikiečiai, Europos sekimas, jos problemų ir diskusijų atkartojimas vis dar yra svarbi jų politinio gyvenimo dalis.
Taigi pavyzdžio potencialas, taip sakant, vis dar čia. Pasaulis pasiruošęs paskui mus sekti, bet mes nepasiruošę vesti. Mes esame tarsi „Jurgelis meistrelis“, nebegalintis sugalvoti naujų judesių.
Tai, o ne susipriešinimas, yra tikroji Europos problema. Ką dar visiems parodyti: „krikščionybę, laisvę bei drąsą“ ar „agresyvų politinį korektiškumą“? Štai kokia yra tikroji diskusija. O iš tikrųjų visa tai jau rodyta ir todėl nusibodę. Pyktis kyla iš bejėgiško suvokimo, kad reikia ko nors naujo.
Problema ta, kad daugelis Europos valstybių žino tik vieną pavyzdžio rodymo būdą – kolonijinį. Reikia nuvykti į „pasaulio kraštą“ ir ten parodyti, kaip civilizuoti žmonės gyvena („krikščioniškai“ arba „politiškai korektiškai“ – nesvarbu, principas išlieka tas pats).
Pasaulis pasiruošęs paskui mus sekti, bet mes nepasiruošę vesti. Tai, o ne susipriešinimas, yra tikroji Europos problema.
Šiandien tas būdas nebeveikia. Ten, kur žmonės siekia gyventi laisvai (o tik ten apskritai priimamos europiečių idėjos), jie pradėjo nebemėgti pamokslaujančių atvykėlių. „Pasaulio krašto“ gyventojų nebereikia mokyti, naujo gyvenimo būdo nebereikia atvežti laivais, jis sklinda visai kitais kanalais.
Todėl už visas savo pastangas Europa sulaukia tik pasaulinio nepasitenkinimo. „Nemokykite mūsų gyventi“ – ši žinutė dažniausiai sklinda iš tų, kam labai praverstų kaip tik to pasimokyti. Ir, žinoma, tai visuomet siekiama pasakyti laužyta anglų kalba per BBC.
Jei norime nustoti piktinti pasaulį ir kartu išsaugoti savo politinę tapatybę – išlikti pavyzdžiu, mums reikia ne naujo „Jurgelio meistrelio“ judesio, o tiesiog naujo ratelio ir kitokio žaidimo. Kalbant populiariais komunikacijos terminais, atnaujinti reikia ne tiek pačią Europos žinią, kiek jos sklaidos būdą.
Manau, bus sąžininga, jei šį naują būdą vadinsime lietuvišku. Kadaise girdėjau pastabą, kad LDK nebuvo imperija, nes nesukūrė jokio vieningo kultūrinio modelio. Gali būti, kad šioje pastaboje glūdi gili politinė išmintis ir Europos ateities paslaptis.
LDK iš tikrųjų nebuvo imperija ir nemokė kitų gyventi. Tačiau paradoksaliu būdu ji buvo ir iš dalies tebėra įkvėpimo šaltinis. Įkvėpimo laisvam politiniam gyvenimui, kurį gali sukelti tik autentiška, konkrečiai išgyvenama ir aplinkinių matoma politinė žmonių laisvė.
Mintimis vis grįžtu prie Didžiojo etmono Konstantino Ostrogiškio – stačiatikio, kuris pabėgo nuo Maskvos caro, kad galėtų tarnauti Lietuvos kunigaikščiui. Lietuviai jam nesuteikė jokio kultūrinio modelio, bet jam buvo aišku, kad laisvė ir kartu teisingesnis gyvenimas – Lietuvoje.
Lygiai taip pat veikė, pavadinkime, Valdo Adamkaus laikų Lietuva, tam tikra prasme siekusi atkurti pozityvią LDK įtaką. Nei Gruzijai, nei Ukrainai ta Lietuva nieko konkretaus nedavė, daug daugiau iš to „laisvės apaštalo“ vaidmens uždirbo pati.
Bet Lietuva įkvėpė ir tebeįkvepia pačiu savo buvimu. Mes tarsi (atleiskite už oksimoroną) nebyliai bylojame kitiems: jei mes galime turėti savo valstybę, tai ir jūs galite; turėsite tokią valstybę, kokie patys esate, ir ne kitokią – pažiūrėkite į mus.
Būtent taip, jei nori išlikti, turėtų pavyzdį pasauliui rodyti ir Europa. Įkvėpti pačiu savo buvimu. Būti gyvenimo, nebe šokio pavyzdžiu.
Turbūt nereikia aiškinti, kad tai tik skamba paprastai. Jei nuspręstume šiuo keliu eiti, baigtųsi skambūs jaudinantys šūkiai abiejose beprasidedančio „kultūros karo“ fronto pusėse ir prasidėtų sunkus darbas. Visiems tektų nusileisti iš patogios „vertybių“ abstrakcijos į nemaloniai konkrečias mūsų pačių gyvenimo detales.
Nes galiausiai tai neapsakomai sunku – iš tikrųjų nuosekliai būti savimi. Sukurti tokį politinį buvimą savimi valstybėje, kuris taptų nepertraukiamu asmeninio buvimo savimi namuose tęsiniu.
Ar tik ne toks yra galutinis naujosios Lietuvos ir Europos politikos iššūkis?
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Europa – žmogaus žemynas
