Alpėse labai koncentruotai (in a nutshell, kaip pasakytų anglai) pasirodo visa Europos kultūra. Net ne pati kultūra, o tą kultūrą pagrindžianti filosofija. Net ne filosofija, o dar stipriau – viena idėja, teiginys, gal net vienas žodis, iš kurio išsiskleidžia ir pražysta visa tai, ką vadiname Europa.
Tai nėra lengva pastebėti, nes šiek tiek klaidina Alpių gyvenimo būdo ir kultūros paprastumas. Bet iš tikrųjų Alpės yra europietiškesnės už Akropolį ar, sakysime, Paryžių. Lygiai taip pat kaip Europos Sąjungai nepriklausanti Alpių valstybė Šveicarija yra, ko gero, europietiškiausia šalis pasaulyje.
Iš dalies tai nulemia paprasti istoriniai faktai. Alpes užkariavo ir apglėbė Romos imperija, šie kalnai visada buvo svarbi Šventosios Romos imperatorių, o vėliau – Austrijos Habsburgų valdų dalis.
Todėl dar ir šiandien Alpėse susitinka svarbios „senosios“ Europos valstybės. Alpės yra Europos centras ne tuo matematiškai-geografiniu požiūriu, pagal kurį šis taškas atsiduria prie pat Vilniaus, o tikrąja – politinės geografijos prasme.
Niekas negali būti „Alpių gyventoju“ nebūdamas italu, austru ar šveicaru. Lygiai taip pat niekas negali būti „europietis“, jei nėra vokietis, ispanas ar lietuvis.
Šios istorinės aplinkybės nulemia tai, kad Alpėse stebime visus europietiškumo paradoksus. Viena vertus, akivaizdu, kad kalnuose susiduriame su specifiniu šio regiono gyvenimo būdu. Visose Alpėse mus džiugina tie patys nameliai, tos pačios karvės, tokie pat „alpenštokai“, slidės ir keltuvai.
Labai panaši ir virtuvė. Pienas čia visada išdidžiai vadinsis „Alpių pienu“, nes tik iš tokio, kaip žinome, galima pagaminti tikrai gerą šokoladą.
Karštieji patiekalai paprasti, bet sotūs, juose dominuoja keisčiausiais pavidalais patiekiama jautiena ir žvėriena. Geriausiai šią virtuvę įkūnija šveicariškas kepsnys „Cordon bleu“ – mėsa apgaubtas kumpis ir sūris.
Trumpai tariant, galima sakyti, kad egzistuoja Alpių kultūra ar Alpių gyvenimo būdas taip pat, kaip kalbame apie „europietišką“ kultūrą ar gyvenimo būdą. Bet vos tik į šią tariamą vienovę pažvelgiame atidžiau, ji pradeda mirguliuoti neapčiuopiama įvairove.
Italijos Alpėse kiekvienuose nuomojamuose apartamentuose rasite „moką“ – garsųjį itališką kavinuką, kurį tikri italai net keliaudami kraunasi į lagaminą. Bet tik pervažiuokite beveik visai nematomą sieną su Austrija – būsite tose pačiose Alpėse, bet jokių „mokų“ nebeaptiksite.
Panašiai tapatybių įvairovę išduoda ir alkoholiniai gėrimai. Austrijoje rasti grapos yra taip pat sunku, kaip Italijoje – austriško vaisių šnapso. Visiškai patikimas Italijos Alpių vynas virsta apgaulingu ir nenuspėjamu gėrimu Šveicarijoje.
Kitaip tariant, niekas negali būti „Alpių gyventoju“ nebūdamas italu, austru ar šveicaru. Lygiai taip pat niekas negali būti „europietis“, jei nėra vokietis, ispanas ar lietuvis.
Tačiau ši harmoninga įvairovė, vienijantis skirtingumas ar besiskirianti vienybė yra tik Alpių ir kartu Europos paviršius. Po juo slypi dar esmingesnis ir fundamentalesnis principas.
Juk kalnai mums intuityviai atrodo laukinės gamtos ar net visiškos tuštumos vieta, panašiai, kaip dykuma. Iš Alpių savo vardą atsinešę alpinistai nėra visai normalūs žmonės, nes nori karstytis ten, kur nebelipa net žvėrys.
Bet būtent šito Alpėse ir nėra – laukinės gamtos. Net peržvelgę šių kalnų nuotraukas internete galite įsitikinti: beveik visose pasirodo žmogaus pėdsakai. Karvė, keltuvas, bažnyčia ar traukinys – kas nors vis tiek paliudija, kad čia žmogaus namai.
Alpės, žinoma, nėra brutaliai žmogaus užvaldyta gamta, įsiveržimas į gamtą – kaip viduryje dykumos pastatytas Las Vegas. Alpėse greičiau matome tą organinio vystymosi ir žmogaus darbo, gamtos galių ir žmogaus proto vienybę, kurią Carlas Schmittas manė esant būdingą išskirtinai katalikiškai kultūrai.
Įdomu, beje, kad didžioji dalis Alpių ir šiandien tebėra katalikiškas kraštas. Tai nebūtinai atsitiktinumas. Čia galima daug geriau suprasti, ką reiškia pasakymas „gyventi katalikiškai“ – bent jau kaip tai išoriškai atrodo. Tačiau tai visai kita tema.
Kaip Alpės išsiskiria žmogiškumu iš visų pasaulio kalnų, taip ir Europa yra išskirtinai žmogiškas (o ne žmoniškas) žemynas.
Ne siaurąja prasme katalikiška, o plačiau žvelgiant žmogiška kultūra yra didysis Alpių paradoksas – tai iš tikrųjų ištisai žmogaus gyvenami kalnai. Ne šiaip gyvenami ta prasme, kad čia žmogus išgyvena, o absoliučiai civilizuoti. Užkilti į Alpių viršukalnę žmogui dažniausiai nėra pavojingiau negu pasivaikščioti savo miesto gatvėmis. Į kai kurias viršūnes net veža traukiniai.
Alpėse yra viskas, ko reikia šiuolaikiniam žmogui: kanalizacija, šildymas, transportas, ryšys, maistas, gėrimai, kas tik nori. Kalnams tai nėra normalu, greičiau priešingai. Todėl būtent šiuo požiūriu Alpės mums nuolat primena, kad Europa – žmogaus žemynas.
Mat kaip Alpės išsiskiria žmogiškumu iš visų pasaulio kalnų, taip ir Europa yra išskirtinai žmogiškas (o ne žmoniškas) žemynas. Niekur kitur žmogus negyveno savo konkretaus žemiško gyvenimo taip aktyviai ir intensyviai, kaip čia.
Dėl to būtent Europoje galiausiai susikūrė žmogų atstovaujanti valstybė ir žmogaus kultūra. Tai, ko gero, ir toliau išlieka Europos misija – atstovauti žmogui visame pasaulyje.
Kas konkrečiai yra žmogui gera? Ko jam iš tikrųjų reikia čia ir dabar, šiame paprastame ir kartu labai sudėtingame laikiname gyvenime? Štai didieji politiniai Europos klausimai. Jei nuo jų nusigręšime, galime prarasti visą savo civilizaciją.
Kaip tik tai, ko gero, ir yra didžiausia grėsmė šiuolaikinei Europai. Tikroji, gelminė, fundamentali grėsmė.
Garsusis daktaras Johnsonas kadaise sakė: „Kas pavargo nuo Londono, tas pavargo nuo gyvenimo“. Jį perfrazuodamas britų filmų kritikas Alexanderis Walkeris paskelbė: „Kas pavargo nuo Džeimso Bondo, tas pavargo nuo gyvenimo“.
Mes galime dar kitaip pasukti šią labai europietišką frazę: „Kas pavargo nuo Europos, tas pavargo nuo žmogaus“. Europa yra tiek supuvusi, sugedusi ir prieštaringa, kiek supuvęs, sugedęs ir prieštaringas yra pats žmogus.
Vis dėlto būtent Europa yra žmogaus žemynas ir čia žmogui gyventi yra geriausia pasaulyje. Rusija, Kinija, islamo valstybė, net JAV – visos pasaulio politinės santvarkos yra toliau nuo žmogaus ir jo tikrosios prigimties negu europietiška valstybė, kurioje gyvename.
Kitos pasaulio santvarkos yra arba nepakankamai žmogiškos (necivilizuotos – kaip Kaukazo ar Himalajų kalnai), arba antžmogiškos, arba tiesiog antižmogiškos. Jei leisimės apgaunami jų tariamų sėkmių, tai patys paleisime iš savo rankų turbūt didžiausią pasaulyje politinę pergalę.
Tada viena dieną į Alpes iš tikrųjų gali sugrįžti laukinė gamta ir jos bus tik dar vieni, beje, mažesni Himalajai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: „Kodėl negerti?“ ir kiti alkoholizmo klausimai