Dabar žvelgdamas atgal į tuos pokalbius manau, kad pašnekovai šiek tiek klydo. Valstybingumo požiūriu geriau būti JAV valstija, kuri yra ne tik realiai, bet ir formaliai suvereni ir būtent kaip tokia dalyvauja bendros federacinės valstybės valdyme. Bet tai tik politologiniai išvedžiojimai, gal kiek svarbesni tiems, kuriuos klaidina kartais labai keistos sąvokos „suverenitetas“ interpretacijos.
Grįžkim prie esmės. Nuo pat šiuolaikinės Lietuvos Respublikos įsikūrimo tarpukariu blaiviai mąstantys žmonės (kaip čia neprisiminsi Kazio Pakšto) matė vieną paprastą dalyką. Geografiniu požiūriu Lietuvos teritorija yra tinkama tik taikiam gyvenimui. Bet koks didesnis karas Europoje gali palyginti greitai sužlugdyti „Lietuvos projektą“, kas ir įvyko per Antrąjį pasaulinį karą.
Per visą šimtmetį ši geografiškai apibrėžta padėtis nė kiek nepakito. Jos neįmanoma nei paneigti, nei pašalinti, tik skirtingai klostantis politinei situacijai geografija gali diktuoti šiek tiek skirtingas išvadas. Ką Lietuvos geografija mums reiškia šiandien?
Jau nusibodome vieni kitiems primindami, kad gyvename piktavališkos Rusijos pasienyje. Kai įsitraukiame į kasdienius reikalus, ta Rusijos kaimynystė tampa mažai kam įdomi. Todėl trumpam pamirškime iš horizonto nesitraukiančią Rusijos grėsmę.
Apskritai atsitraukime nuo horizonto ir apsidairykime arčiau savęs. Daug labiau negu Latvija ir Estija šalia mūsų yra Baltarusija ir Ukraina. Taip jau istorija sutvarkė, tik nepradėkime čia LDK paveldo dalybų.
Dabar pagalvokime apie mūsų, baltarusių ir ukrainiečių kasdienybę. Apie paprastus dalykus: kainas, mokesčius, policiją, savivaldą, biurokratiją, verslą, kelius. Skirtumas akivaizdus, bet aiškinti jį abstrakčiomis kultūros ir mentaliteto sąvokomis yra klaidinantis užsiėmimas. LDK laikais kasdienybės skirtumai, panašu, buvo gerokai mažesni.
Nuo Baltarusijos ir Ukrainos mus iš tikrųjų atskiria Konstitucija. Mes radome čia ir dabar veikiantį valstybės receptą, o jiems nepasisekė. Beje, Europa čia labai mažai kuo dėta. Europa gal ir buvo mums įkvėpimo šaltinis, bet politiškai nedarė įtakos Lietuvos valstybės susiformavimui.
Nėra taip jau sunku pastebėti, kad iš Konstitucijos tiesiogiai išplaukia tai, kas mus supa nuo ryto iki vakaro. Jei pavyksta taip pamąstyti, Konstitucija tampa praktiniu požiūriu vertingesnė nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Vertinga ji, žinoma, ir emociškai: viename iš pavojingiausių Europos kampelių mes atradome sėkmingos valstybės receptą – yra kuo didžiuotis.
Tačiau mūsų Konstitucija nėra saugi. Ir ne tik geografiškai. Geografiškai Konstitucija kaip tik saugi, kol Europoje nekyla tikro, ne kažkokio hibridinio karo grėsmė. Bet Konstitucija tampa vis mažiau saugi politiškai. Iš išorės jai gresia Rusijos įtaka ir manipuliacijos – čia jau teks horizontą prisiminti.
Iš vidaus efektyvų Konstitucijos veikimą sunkina mūsų smulkūs tarpusavio konfliktai, nepasitenkinimas valdžia, karo Ukrainoje pakurstytas nerimas ir iš visų tų dalykų plaukiančios keisčiausios politinės vizijos bei pasvaičiojimai. Prisideda, žinoma, ir bangavimas Europoje, nors mus labiau veikia ne tai, kas vyksta Lenkijoje ar Vengrijoje, o tai, ką įsivaizduojame ten vykstant.
Tik taip intelektualiai įsispraudus save į kampą galima pamatyti Europos federaciją ne kaip problemą, o kaip išeitį. Europos federacija šiandien yra realiausia galimybė apsaugoti Lietuvos Konstituciją.
Europos federacija mums leistų Konstituciją apsaugoti ir geografiškai, ir politiškai. Geografiškai išsiplėstų teritorija, kurioje mūsų Konstitucija laikoma svarbia. Politiškai didesnė sistema suteiktų daugiau galimybių protui ir teisingumui. Štai kodėl federacija – tikrasis suvereniteto garantas.
Tiesą sakant, tik taip ir gali gimti realiai veikianti federacija. JAV federacija gimė kaip valstijų suvereniteto garantas. Ir Šveicarija gimė kaip kantonų suvereniteto garantas. Vokietija galbūt gimė labiau kaip JAV modeliu pagrįstas kompromisas, bet ir ji šiandien yra savo žemių suvereniteto garantas. Tad Europos federacija taps iš tikrųjų įmanoma tik tuo atveju, jei bus savo narių suvereniteto garantas.
Tik klausimas, kieno dar (be Lietuvos) suverenitetą Europos federacija turėtų garantuoti: Vokietijos ar Bavarijos, Prancūzijos ar Bretanės, Ispanijos ar Katalonijos? Čia galbūt slypi įkvėpimas visiškai naujai Lietuvos politikai Europoje.
Bernardas Gailius yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų narys.
