Kaip dažnai pasitaiko, asmeninė patirtis įkvepia platesnius apmąstymus. Mūsų susidūrimas su „Turgus 2.0“ organizatoriais taip pat teikia peno mintims apie Vilnių, istoriją ir politiką. Ir dar – apie vadinamųjų hipsterių sąjūdį.
Nors remiuosi labiau istoriškai pagrįsta nuojauta negu gilia socialinio reiškinio analize, drįstu teigti, kad hipsterių sąjūdis yra iš anksto pasmerktas reikalas. Priežastis paprasta: tai, ko hipsteriai siekia, yra nesuderinama su žmonių laisve. Net ir atskirai paimtoje gatvėje ar kvartale negali įvesti tvarkos, kuri būtų priimtina tik tau ir tavo draugams. Ypač tai neįmanoma savo laisvę kruopščiai saugančiame Vilniuje.
Prieš du šimtus metų puikus Vienos gydytojas Jozephas Frankas pamatė Vilnių labai panašiai kaip „Turgus 2.0“ organizatoriai. J.Frankui šis miestas taip pat atrodė nešvarus, provincialus ir apmiręs. J.Frankas irgi norėjo čia viską išvalyti ir atgaivinti. Bet geriausiai jam pavyko susidraugauti su carinės Rusijos administracijos pareigūnais. Kaip „Naujajame židinyje-Aiduose“ publikuotame tekste tiksliai pastebėjo Kristina Sabaliauskaitė, J.Frankas nesuvokė Vilniaus politinių realijų.
Taigi, ne tik atviras, bet ir slaptas „pažangios“ tvarkos skleidimas žlunga, kai susiduria su vidinės laisvės ir žmonių skirtingumo diktuojamu tradiciniu gyvenimo ritmu. Ką nors pakeisti galima tik šį ritmą suvokiant, o ne jį ignoruojant. Deja, šios istorijos pamokos vakariečiai niekaip neišmoksta.
J.Frankas buvo imperialistas, taigi, taip pat priklausė neformaliam, aptakiam, tik post factum apibrėžiamam sąjūdžiui ar srovei. XIX a. imperialistai kažkuo priminė šiuolaikinius hipsterius. Imperialistai taip pat manė, kad jų pasaulėžiūra – globali ir perspektyvi, todėl esą tik laiko klausimas, kada visi žmonės jais paseks. Jie manė, kad žino, kaip reikia teisingai gyventi, ir norėjo visus to išmokyti.
Imperialistų iliuzijos turėjo būti išsklaidytos triuškinamai pralaimėjus neabejotinam jų lyderiui Napoleonui. Bet noras teisingai sutvarkyti pasaulį neįveikiamas, jis žmonių istorijoje nuolat iškyla vis nauju pavidalu. Todėl ir nepasimokome: vis iš naujo bandome ne įsilieti į bendruomenę, o ją sukurti, ne papildyti, o išvalyti ir atgaivinti savo gatvės, miesto ir valstybės gyvenimą.
Manau, kad mūsų dienų Vilniuje svarbiausia nepasimokymo auka bus meras Remigijus Šimašius. Ragindamas nepritariančius „Turgui 2.0“ vilniečius patraukti „smaugiančias rankas nuo laisvo, gyvo, draugiško Vilniaus“, R.Šimašius kartoja istorinę klaidą, siedamas miesto pažangą ir ateitį su hipsterių sąjūdžiu ir net konkrečiais jo atstovais.
Meras tikriausiai nežino, kad klysta labai tradiciniu būdu. Sužavėtas miesto išvalymo ir atgaivinimo estetikos, jis nejaučia idėjos gelmėje slypinčio priešiškumo žmogaus laisvei.
Tai labai dažna klaida, susiduriant su tariamai pažangios tvarkos sąjūdžiais. Pavyzdžiui, Dovydas Skarolskis prieš keletą metų rašė, kad hipsteriai „išganys“ Stoties rajoną Vilniuje. Šiandien tuo labai abejoju.
Išganymui, kaip žinome, reikia nuolankumo. Kito žmogaus ir visos aplinkos netobulumas ar net bjaurumas turi vesti prie geresnio savo paties bjaurumo suvokimo ir noro pirmiausia keistis pačiam. Tik iš tikrųjų keičiantis viduje įmanoma keisti kitus išorėje. Būtent nuolankumo trūksta hipsteriams, kaip trūko imperialistams ir daugybei kitų galiausiai pralaimėjusių Vakarų pasaulio „tvarkdarių“.
Konkrečiai šiandienos Vilniuje hipsteriams trūksta dar ir įtakos. Kaip ir J.Frankas, jie nesupranta Vilniaus politinių realijų, todėl nėra miesto ateitis netgi čia ir dabar. Jie – svetimšaliai (net jei ir vien intelektualia prasme), kurie taip ir liks Vilniumi pasipiktinę ir nusivylę. O jų meras pralaimės rinkimus būtent dėl to, kad yra jų meras.
