Būtent nuo šio fakto reikia pradėti bet kokią kalbą apie Paryžiaus tragediją. Kaip visiškai tiksliai nurodė žinoma JAV strateginės analizės kompanija „Stratfor“, Prancūzijos reakcija į teroro aktus kardinaliai skiriasi nuo Ispanijos poelgio po 2004 m. traukinio susprogdinimo Madride.
Anuomet Ispanija iš karto pasitraukė iš vadinamosios antiteroristinės koalicijos ir nutraukė operacijas Afganistane. Prancūzija po teroro aktų nusprendė karo veiksmus intensyvinti – tai vienintelis teisingas būdas atsakyti į terorą.
Taigi, pirmiausia pasveikinkime Europai naują viltį įkvepiančius prancūzus. Bet tuo ir baikime kalbą apie Prancūzijos vyriausybės darbą ir jos reakciją į terorą. Taip pat susilaikykime ir nuo pagundos aptarti visas Europos problemas vienu metu ir visiems vienu metu patarti, ką jie turėtų daryti.
Lengva patarinėti tiems, kurie Paryžiuje. Lengva kritikuoti tuos, kurie Berlyne. Lengva reikšti pasipiktinimą pabėgėliais ir musulmonais arba tais, kurie piktinasi pabėgėliais ir musulmonais. Net užjausti ir pasakoti apie savo liūdesį yra gal skaudu, bet intelektualiai nelabai sunku.
Man nepakanka, kai premjeras per radiją nuramina, kad teroro aktų tikimybė Lietuvoje maža. Norėčiau sužinoti kitką: ko Lietuva imsis pasaulyje, kad teroro aktų tikimybė Lietuvoje ir toliau išliktų maža?
Mes neatsidūrėme nei muilo operoje, nei siaubo filme. Mes esame sudėtingoje politinėje situacijoje kartu su visa Europa. Todėl gal verčiau išsikelkime artimą ir labai konkretų klausimą: ką daryti Lietuvai? Ko mes, kiekvienas iš mūsų turėtume pareikalauti savo pačių vyriausybės?
Taip keldamas klausimą pirmiausia turiu galvoje ne labai specifiškas ir dažnai iš anksto apgalvotas (todėl politinės kūrybos nereikalaujančias) vidaus saugumo priemones. Visi Lietuvos politikai jau spėjo sužaisti eiliniu žmonių išgąsčiu ir pademonstruoti, kaip jie rūpinasi mūsų saugumu.
Tačiau ir jie – politikai, ir mes – piliečiai gerai žinome, kad Lietuva ir šiaip yra santykinai saugi. Stambių teroro aktų (ačiū Dievui) mes išvengėme iki šiol ir galime pagrįstai tikėtis toliau jų išvengti.
Tai lemia ir palyginti nedidelė Lietuvos karinė galia (teroro aktai Lietuvoje neatneš teroristams tokių rezultatų, kokių galėtų atnešti teroro aktai Prancūzijoje), ir jos objektyvi geopolitinė padėtis (maža valstybė su nedidelėmis mažumų grupėmis, čia sunku pasislėpti), ir galbūt ne tokios jau prastos specialiosios tarnybos.
Todėl man nepakanka, kai premjeras per radiją nuramina, kad teroro aktų tikimybė Lietuvoje maža. Norėčiau sužinoti kitką: ko Lietuva imsis pasaulyje, kad teroro aktų tikimybė Lietuvoje ir toliau išliktų maža?
Iš tikrųjų norėčiau, kad Lietuva būtų pirmoji ar bent viena iš pirmųjų valstybių, kurios pasakytų tai, ką JAV pasakė po 2001 m. rugsėjo 11 d.: NATO užpulta. Ir jau ne pirmą kartą. Nepaisant to, kad dar ne viską žinome apie teroro aktų organizatorius ir jų veiksmus, kai kurie dalykai yra akivaizdūs.
Pati Lietuva turėtų pareikšti, kad gali bet kada pasiųsti savo specialiųjų operacijų pajėgas ten, kur reikia, padaryti to, ką šios pajėgos, jei tikėsime įvairiausiomis pagyromis, daro kone geriausiai pasaulyje.
Konkreti organizacija – vadinamoji „Islamo valstybė“ (IS) pasiskelbė Vakarų pasaulio priešu ir vykdo iš esmės karo veiksmus prieš NATO valstybių civilius gyventojus. Tai – NATO problema ir ją reikia išspręsti.
Būtent NATO rėmuose Lietuva turėtų užimti tvirtą poziciją: IS privalo būti visiškai įveikta. Diskutuokime ne apie abstraktų „atsaką“ ar „priemones“, o renkime konkretų veiksmų planą, kurį įvykdžius IS nebeliktų.
Pati Lietuva turėtų pareikšti, kad gali bet kada pasiųsti savo specialiųjų operacijų pajėgas ten, kur reikia, padaryti to, ką šios pajėgos, jei tikėsime įvairiausiomis pagyromis, daro kone geriausiai pasaulyje.
Šito sukrėstam Vakarų pasauliui dabar labai reikia – grįžti prie paprastų ir kartu fundamentalių dalykų. Mes iš tikrųjų per toli nuėjome ir nuolaidžiaudami teroristams, ir besigąsdindami „islamo šmėkla“.
Juk ir Europą skaldančios radikalios partijos, ir naiviai žmonių prigimtį vertinanti daugiakultūriškumo teorija minta iš to paties šaltinio. Mūsų visų (kiekvieno iš mūsų) neryžtingumo. O neryžtingumą gimdo mūsų mąstymą nuolat persekiojančios abstrakcijos ir apibendrinimai.
Islamo pasaulis labai sudėtingas, mes daug ko jame nesuprantame. Šia prielaida galima pagrįsti ir musulmonų persekiojimą, ir šariato įteisinimą, o mes nenorime nei vieno, nei kito. Iš tokios painiavos gali išvaduoti tik politinis mąstymas – mąstymas, kuris identifikuoja konkrečius pasirinkimus ir renkasi, sprendžia.
Mes iš tikrųjų ne viską suprantame apie islamą ir jo pasaulį. Dar mažiau mes ten galime pakeisti. Bet turėtume pastebėti vieną dalyką: tariamai abstraktus „islamo radikalizmas“ mums kelia grėsmę tik konkrečių organizacijų forma. Kad mus užpultų, šmėkla turi įsikūnyti.
Būtent su kūnais, o ne su šmėklomis ir turėtume kovoti. Mūsų tikslas paprastas: kiekviena NATO užpuolusi organizacija turi būti sunaikinta. Idealiu atveju – dar nepasiekusi net NATO išorinių sienų.
Tai galėtų būti antrasis punktas programoje, kurią Lietuva pristatytų NATO. Įveikime IS, o tuomet sukurkime tokią NATO valstybių tarpusavio sąveikos sistemą, kuri leistų kuo greičiau pastebėti, identifikuoti ir sunaikinti bet kurią mums grėsmę keliančią teroristinę organizaciją.
Nekartokime George‘o Busho klaidų. Mums nereikia „karo su teroru“, mums reikia įveikti tik konkrečius priešus, kurie dažniausiai patys pasiskelbia mūsų priešais. Tą ir padarykime: aiškiai apibrėžkime žvalgybos tarnybų bendradarbiavimo ribas ir būdus, išspręskime teisinius klausimus, jei reikia, automatizuokime karines operacijas.
Visas pasaulis turi žinoti: NATO savo narius apgins bet kokiomis sąlygomis. Tam ši organizacija ir buvo sukurta.
Veikdami kartu vakariečiai kaip nors konkrečiai ir praktiškai su Rusija nebendradarbiaus, nes tam tiesiog nebus poreikio.
Daugybė priežasčių galėtų paskatinti Lietuvą užimti tokią tvirtą poziciją. Nušluostytume nosį lenkams, taptume prancūzų draugais, mus iš naujo pamiltų amerikiečiai, britai laikytų džentelmenais, italai negalėtų sakyti, kad mums rūpi tik Rusija, ir gal net vokiečiai nuspręstų, kad jau atėjo laikas su mumis skaitytis.
Bet visa tai nėra labai svarbu. Daug svarbesnis – tikrasis strateginis Lietuvos tikslas: neutralizuoti neigiamą Rusijos įtaką.
Gražių vakarietiškų žodžių apie reikšmingą Rusijos vaidmenį kovoje su terorizmu šiandieninėje situacijoje niekaip nepavyks išvengti. Bet galime pasistengti, kad kuo mažiau tų žodžių virstų darbais.
Pats tikriausias būdas tai padaryti – nukreipti NATO tiesiai prieš IS. Jei IS kontroliuojamoje teritorijoje pradės veikti iki galo einantis NATO, Rusijai savaime teks mažinti savo karinių veiksmų apimtis toje zonoje.
Jau dabar, kiek žinome iš viešų šaltinių, buvo kilusi grėsmė, kad Rusijos kariuomenė Sirijoje netyčia susidurs su JAV pajėgomis. Panašių susidūrimų su NATO kariais Rusija tikrai sieks išvengti.
Be to, veikdami kartu vakariečiai kaip nors konkrečiai ir praktiškai su Rusija nebendradarbiaus, nes tam tiesiog nebus poreikio (jau nekalbant apie tai, kad tokį bendradarbiavimą visada apsunkina pasitikėjimo stygius). Taip taps įmanoma be didesnės žalos Lietuvos interesams pergyventi gražių vakarietiškų žodžių etapą ir sulaukti, kol Rusija vėl parodys savo tikrąjį veidą (o tai neišvengiama).
Visa tai įgyvendinę Lietuvos politikai galėtų drąsiai sakyti, kad apsaugojo mus iš Rytų ir Vakarų. Tik kuris tai padarys? Kuris lietuvis pasakys teroristams, kad trečio karto Paryžiuje nebus?
TAIP PAT SKAITYKITE: Bernardas Gailius: Šaltasis karas. Kodėl mums reikia paminklo Vyčiui?
