 |
Kita vertus, Petrusevičiaus byla buvo svarbi ir kaip istorija, „įvariusi pleištą“ tarp Valstybės saugumo departamento ir, sakykime, Sąjūdžio tradicijos žmonių (vadinti juos konservatoriais būtų ne visai tikslu).
VSD su šia tradicija siejo ne vien Mečio Laurinkaus asmenybė, bet ir, neslėpkime, tam tikra Lietuvos vizija. Petrusevičiaus byla pasėjo nepasitikėjimą ir kartu sudarė sąlygas formuotis labai keistam pogrindžiui, kuriame bendrą kalbą rado buvę disidentai ir apsukrūs sovietmečio funkcionieriai.
Šio pogrindžio žiedelius išvydome jau per Rolando Pakso apkaltą (kaip mes, vis dėlto, klydome ir kiek daug dar nesupratome, kai pamatėme už Paksą mūru stojantį Antaną Terlecką). Bet, žinoma, visu gražumu pogrindis atsiskleidė įsisiūbavus vadinamajam „valstybininkų skandalui“. Jau minėta sovietmečio funkcionierių ir disidentų sąjunga čia buvo ypač svarbi, taip pat ir simboline prasme.
Petrusevičiaus byla buvo vienas iš naujo amžiaus Lietuvos politikos katalizatorių. Politikos, kuri prasidėjo su 2000 m. Seimu ir Pakso skandalu ir kurioje išryškėjo kitoks, naujoviškas visuomenės pasidalijimas, nebe į „raudonuosius“ ir „baltuosius“.
Tačiau visa tai galima laikyti šalutinėmis Petrusevičiaus bylos pasekmėmis. Svarbiausia tai, ką ši byla atskleidė valstybės būklę. Lietuvos valstybė ir jos politikai nesugebėjo susitvarkyti su kiekvienoje tautoje glūdinčia „kovos dvasia“, jiems nepavyko nukreipti šios energijos naudinga linkme.
Petrusevičiaus byla buvo vienas iš naujo amžiaus Lietuvos politikos katalizatorių. Politikos, kurioje išryškėjo visuomenės pasidalijimas, nebe į „raudonuosius“ ir „baltuosius“.
Lietuva nepajėgė ne tik tinkamai įvertinti pasipriešinimo kovotojų, bet ir surasti jiems tinkamos vietos taikiame gyvenime. Petrusevičiaus byla – galbūt žinomiausia ir skaudžiausia, bet ne vienintelė tokio valstybės „neįgalumo“ pasekmė. Būtent šį aspektą, nepaisant apgaulingai ilgos įžangos, labiausiai norėčiau pabrėžti.
Niekam neturi kilti abejonių, kad Algirdas Petrusevičius buvo ir tebėra disidentas ir apskritai kietas vyrukas. Ne tik nuopelnai neturi šalinti atsakomybės už nusikaltimus, bet ir nusikaltimai negali panaikinti nuopelnų. Prieš pat Antrąjį pasaulinį karą gimęs Petrusevičius dar būdamas paauglys prisidėjo prie pasipriešinimo ir jo biografija akivaizdžiai yra biografija žmogaus, kurio didysis tikslas visada buvo laisva Lietuva.
Padėdamas remontuoti ginklus partizanams Petrusevičius susidomėjo karinės technikos konstrukcija ir, kiek žinoma, ilgainiui tapo visų pripažintu šios srities specialistu. Jaunystėje įsijungęs į neginkluoto pogrindžio organizacijų veiklą buvo už tai nuteistas ir kalėjo lageriuose. Ne kartą mėgino pabėgti, per pabėgimus vos nežuvo, bet 1968 m. buvo paleistas ir gyvas sulaukė Lietuvos atgimimo.
Savaime suprantama, prisijungė prie Sąjūdžio, rūpinosi pirmųjų savanorių apginklavimu, atkūrus nepriklausomybę kurį laiką dirbo kaip ginklų konstruktorius, tikėjosi kurti lietuviškus ginklus. Kai ši iniciatyva žlugo, Petrusevičius prisijungė prie Tėvynės sąjungos, buvo išrinktas į Seimą, kur dirbo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete.
Jo problemos, kiek galima suprasti iš viešai prieinamos padrikos informacijos, prasidėjo apie 2000 m., kai VSD ėmė kauptis vis daugiau žinių, kad Petrusevičius, visų pirma, prekiauja ginklais, o, antra, galbūt prisidėjo prie paslaptingos saugumiečio Juro Abromavičiaus žūties.
Klausimas, kas nužudė Abromavičių, taip ir liko aiškiai neatsakytas, tad palikime jį tiems, kas kada nors rašys mūsų laikų Lietuvos istoriją. Na, o tyrimas dėl prekybos ginklais kulminaciją pasiekė 2006 m., kai Petrusevičius buvo sulaikytas, o jo namuose atliekant kratą aptikta per 600 vnt. įvairaus kalibro šovinių, beveik 2 kg įvairių sprogstamųjų medžiagų ir beveik 20 įvairių šaunamųjų ginklų.
Teismai įvairiai sprendė bausmės Petrusevičiui klausimą, bet jo kaltė niekada nekėlė rimtesnių abejonių. Galiausiai Petrusevičius buvo išleistas į laisvę, tačiau pripažintas kaltu dėl prekybos ginklais.
Analizuojant šią painią bylą, svarbiausia pabrėžti, kad užkietėję kovotojai, tokie kaip Petrusevičius, yra vienas iš svarbiausių modernių XIX–XX a. Vakarų valstybių rūpesčių. Įsigalint tautinei valstybei įsitvirtino tautos suvereniteto samprata. Tauta tapo valstybės pagrindu, savotiška valstybės „gelme“.
Karo atveju tai reiškė partizanų kovas ar bent jau nuolatinę civilių pasipriešinimo galimybę. Nors tokio tipo karas dažnai yra susijęs su aštresniais žmonių išgyvenimais ir žiauresnėmis labai asmeniško smurto scenomis, tautinėms valstybėms jis yra svarbus kaip išgyvenimo pagrindas.
Partizanų įsiliejimas į taikų gyvenimą niekada nevyksta labai sklandžiai.
Gyvybinga tautinė valstybė privalo norėti, kad nelaimės atveju dėl jos kautųsi partizanai. Tai reiškia, kad reikia toleruoti ir tinkamai ugdyti žmonių charakterio savybes, būtinas spontaniško civilių pasipriešinimo atveju. Partizanai (plačiąja prasme) turi būti drąsūs, ryžtingi (kas iš esmės reiškia – kryptingai žiaurūs) ir savarankiški. Jie turi nedvejoti ne tik žūdami, bet ir žudydami dėl tėvynės, jie turi sugebėti patys sau vadovauti ir menkai paisyti formalios subordinacijos. Visa tai būtina paprasčiausiam partizanų išgyvenimui. Tačiau taikos metu būtent tokiomis savybėmis apibūdinami talentingi nusikaltėliai.
Šiuo požiūriu partizanų įsiliejimas į taikų gyvenimą niekada nevyksta labai sklandžiai. Geriausia to iliustracija – pokario Europos valstybės. Ne viena iš jų tuomet atrodė panašiai, kaip šiandien Libija. Niekas nebuvo aišku, net tai, ar naujajai valdžiai užteks autoriteto paprasčiausiai nuginkluoti pasipriešinimo dalyvius. Pavyzdžiui, Graikijai, tai, galima sakyti, iš pirmo karto nepavyko.
Kitur nuginklavimas vyko sklandžiau, bet paskui dar reikėjo rasti kovotojams prasmingą užsiėmimą, kuris nebūtų nusikalstamas. Daugelyje valstybių jie buvo įtraukti į kariuomenę, policiją ar specialiąsias tarnybas, kur ilgai ir sunkiai mokėsi drausmės.
Tik nedaugelis partizanų įsijungė į taikos meto politiką, o jei įsijungė – tai nebuvo labai vykę politikai. Didieji pokario Europos politikai (išskyrus Charlesą de Gaulle‘į) nebuvo nei partizanai, nei partizanų vadai. Tai tiesiog labai sunkiai suderinama.
Vis dėlto pokario Europai buvo palanku tai, kad visos valstybės buvo panašioje padėtyje ir visos kartu „civilizavosi“. Nepriklausomai Lietuvai po Sovietų Sąjungos žlugimo teko įkristi tiesiai į išlepusį ir aptingusį Vakarų pasaulį ir pradėti žaisti pagal vakarietiškas taisykles, kurios tuo metu buvo ypač nepalankios partizaniškam charakteriui. Taigi kovotojus „civilizuoti“ reikėjo tiesiog žaibiškai ir Lietuvai tai nepavyko.
Nesėkmių priežastis ne taip jau sunku nustatyti. Buvusių komunistų vyriausybė problemos tiesiog nepajėgė suvokti. Dauguma vėlyvojo sovietmečio funkcionierių buvo palyginti minkšto charakterio ir rafinuotų papročių (tiek, kiek žodis „rafinuotas“ apskritai tinka apibūdinti sovietinei visuomenei) žmonės. Jiems partizaniška pasaulėžiūra buvo intuityviai atgrasi. Jie galvojo apie tai, kaip neutralizuoti aktyviausius disidentus, o ne apie tai, kaip kovotojus integruoti į taikią visuomenę.
Tačiau ir dešiniųjų vyriausybės nesukūrė reikiamos sistemos. Dešinieji taip pat nemąstė apie disidentus sistemiškai. Petrusevičiaus istorija – labai ryškus tokių mąstymo spragų pavyzdys. 1996 m. jis su konservatorių partija pateko į Seimą ir NSGK, o 2006 m., kai Petrusevičių sulaikė, Andrius Kubilius tvirtino net nežinąs, ar buvęs disidentas vis dar priklauso partijai.
Tačiau ir dešiniųjų vyriausybės nesukūrė reikiamos sistemos. Dešinieji taip pat nemąstė apie disidentus sistemiškai.
Kitaip tariant, vienu etapu partija kažkaip euforiškai žmogų pripažino ir gal net perdėtai įtraukė, paversdama reikšmingu politiniu sąjungininku, o po kurio laiko pradėjo muistytis, tarsi negalėdama nei prisiimti už jį atsakomybės, nei jo visiškai išsižadėti.
O juk iš esmės Petrusevičiaus ir kitų buvusių savanorių likimas buvo net ne politinis, o administracinis klausimas. Valstybės vadovai privalėjo galvoti apie tų žmonių vaidmenį, jiems tinkamą užsiėmimą. Juk kiekvieno iš mūsų padėtis visuomenėje nėra vien mūsų pačių nuopelnas.
Apie tai, kas esame ir ką naudingo galime veikti, galvojame ne tik patys. Dažnai rasti tinkamą veiklą mums padeda kiti. Dažnai iš šono stebintis net geriau už mus pačius pajėgia įvertinti mūsų savybes ir rasti tinkamą užsiėmimą. Juk tokiam stebėtojui akivaizdu, kad Petrusevičiaus vieta buvo kariuomenėje. Jam reikėjo išmokti paklusti, nes jo didžiausia problema buvo perdėtas savarankiškumas ir įsitikinimas, kad apie viską pasaulyje geriausiai gali spręsti jis pats.
Klystume, jei manytume, kad tokios istorijos, kaip Petrusevičiaus byla, yra vien vis labiau tolstančios praeities klausimai. Kol valstybė išliks tautinė, kol būsime suvereni tauta, tol susidursime su ta pačia dilema. Nors tiems, kas laikome save kultūringais, civilizuotais ar net rafinuotais žmonėmis, nėra malonu apie tokius dalykus kalbėti ir galvoti, valstybė turi rasti tinkamą vietą drąsai, agresijai, avantiūrizmui ir kovos įgūdžiams.
Juk iš esmės tie patys klausimai mums iškyla kalbant apie problemišką jaunimą. Tiek apie tuos, kurie tampa nusikaltėliais, tiek apie tuos, kurie neteisingai supranta patriotizmą, tiek apie tuos, kurie įsitraukia į teroristinę veiklą.
Šioms problemoms spręsti nepakaks tokių banalių priemonių, kaip policininkų krepšinis su gatvės chuliganais. Tam, kad agresyvus paauglys išaugtų talentingu generolu, reikia arba labai sėkmingos atsitiktinumų virtinės, arba sistemingų tėvų, mokytojų ir įvairių specialistų pastangų, kurias valstybė turėtų skatinti ir koordinuoti.
Bet visų pirma, būtina problemą būtent taip pamatyti ir realistiškai suvokti, kokios yra tikrai pozityvios išeitys (sportas ne visada yra tinkamas agresijos pakaitalas, kai kuriems žmonėms reikia tikro kraujo). Kas laukia priešingu atveju, labai aiškiai atskleidžia Petrusevičiaus byla.
Karinių polinkių turintys žmonės įsivelia į painias istorijas. Jų draugai ir bendražygiai tuo negali ir nenori patikėti. Netikėjimas gimdo sąmokslo teorijas, o nuo jų prasideda keista visokiausių įvykių ir santykių grandinė, kurios kitame gale gali laukti jau ne asmeninės tragedijos, o pačius valstybės ir visuomenės gyvenimo pagrindus sukrečiantys skandalai.
