Atostogos mūsų visuomenėje suprantamos kaip laikas, kai būtina nuveikti kažką ypatingo. Nuvykti ten ir padaryti tai, ko sau neleidžiame ar kam ruošiamės kartais gal net visus metus. Tai toks laikotarpis, kuris pertraukia nusistovėjusį darbo ritmą, savotiškai iškrenta iš gyvenimo.
Idealios atostogos, daugelio mūsų nuomone, turėtų talpinti savyje visus įmanomus malonumus ir jokio darbo bei „sunkių minčių“.
Realybė, žinoma, visada šiek tiek pataiso idilišką paveikslą. Užsitęsusios atostogos tampa puikia proga susipykti su visa šeima, žmonės pasiilgsta darbo ir jaučiasi nevisaverčiai, kai kurie sako, kad per atostogas pavargsta labiau nei bet kada ir pan.
Idealios atostogos, daugelio mūsų nuomone, turėtų talpinti savyje visus įmanomus malonumus ir jokio darbo bei „sunkių minčių“.
Svajonės ir tikrovės išsiskyrimas, kaip visada, tampa puikia proga scenoje pasirodyti psichologams, kasmet pateikiantiems vis naujų patarimų, kaip tinkamai ir kokybiškai pailsėti. Internetas užverčiamas pasiūlymais, kaip planuoti, organizuoti ir realizuoti maksimaliai idealias atostogas.
Svarbu ne tai, kad klausantiems šių patarimų atostogos tampa nauju darbu. Svarbu tai, kad vis tiek prasimuša nuobodulys ir irzlumas. Paskutinės minutės pasiūlymais apipiltas žmogus ir toliau sprendžia demotyvatoriaus taikliai primintą klausimą „ką veikti?“.
Tai rodo, kad šiuolaikiniam atostogautojui siūlomi sprendimai nepasiekia problemos esmės. Psichologai ir atostogų planavimo specialistai gydo simptomus, o ne ligą.
Kad ne planavimas, o kažkas visai kita, yra tikroji atostogų problema, labai įdomiai patvirtina ir žvilgsnis iš kitos pusės. Bent Lietuvoje reikia pripažinti, kad niekaip nenusistovi tai, ką būtų galima pavadinti kurorto gyvenimu.
Kurortai siūlo vis daugiau pramogų, bet gyvenimas juose nevyksta. Per atostogas žmonės dažnai nutraukia visus socialinius ryšius, neretai – visai vasarai. Net apie šeimą tampa įmanoma kalbėti tik pačia siauriausia prasme – kaip apie tėvus ir jų mažamečius vaikus. Maždaug su televizijų sezono pabaiga mes išsilakstome ir jų pakviesti rudenį vėl sugrįžtame gyventi.
Aš matau tik vieną teiginį, kuris atsako į visas šias problemas kartu. Šiuolaikiniam žmogui atostogos nėra gyvenimo dalis. Atostogos – gyvenimo pertrauka, kurios iš tikrųjų niekas negali suteikti.
Dėl to kurorte mes stengiamės vieni kitų neapkrauti gyvenimu, netrukdyti atostogauti, o kadangi iš tikrųjų kaip reikiant negyventi niekaip nepavyksta, tampame irzlūs ir ieškome vis naujų patarimų, kaip kokybiškai pailsėti.
Tuo tarpu tikrąją problemą įmanoma išspręsti tik vienu būdu – asmeniškai ir visuomenėje peržiūrint pačią atostogų sampratą.
Klausimas „kas iš tikrųjų yra atostogos?“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kvailas atostogų nuobodulio rezultatas. „Atostogų filosofija“ yra labai glaudžiai susijusi su darbo samprata.
Klausimas „kas iš tikrųjų yra atostogos?“ tik iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip kvailas atostogų nuobodulio rezultatas. „Atostogų filosofija“ yra labai glaudžiai susijusi su darbo samprata. O darbo samprata, iš kurios išplaukia darbo teisė ir net pati visuomenės struktūra, yra vienas iš svarbiausių klausimų, iškylančių Europai šiandienės krizės akivaizdoje.
Atsakymas, kad atostogos – tai gyvenimo pertrauka, galėjo atsirasti tik fabrike. Darbininkas buvo žmogus, apie kurį vienu metu galvojo visa Europa. Manyta, kad darbininkui būtina bent kartą per metus atitrūkti nuo visko, t. y. nuo konvejerio, zirziančios žmonos ir alkanų vaikų.
Siekta sudaryti jam sąlygas pakeisti ne tik aplinką, bet ir visus savo įpročius bei užsiėmimus. Kitaip tariant, kartą per metus darbininkas galėjo kurį laiką negyventi.
Kai kas pasakytų, kad, priešingai, tik per atostogas darbininkas iš tikrųjų gyvendavo, nes apskritai jo varganos egzistencijos negalėjai gyvenimu pavadinti, bet tai šiuo atveju nesvarbu. Atostogų priešpastatymas darbui yra socialistinis idealas.
Lietuvoje sovietų valdžia šį idealą sugebėjo įskiepyti ypač giliai ir plačiai. Komunistams nepavyko daugelis dalykų, bet beveik visus mus paversti darbininkais ir priversti gyventi proletariato ritmu tikrai jiems pavyko. Turbūt neverta išsamiai įrodinėti, kad dauguma lietuviškų atostogų įpročių susiformavo būtent sovietų okupacijos metais.
Kad ir kokia populiari socialistinė pasaulėžiūra vis dar būtų abiejose buvusios Geležinės uždangos pusėse, tai nėra vienintelė galima darbo ir atostogų samprata. Prisiminkime, kad ir gerokai nuvalkiotą teiginį, jog džentelmenai nedirba.
Šiandien nedirbti reiškia nieko neveikti, todėl praeities džentelmeno gyvenimas atrodo baisiai patrauklus. Bet laikais, kai šis posakis atsirado, nedirbti pirmiausia reiškė nebūti samdomam. Džentelmenai aristokratai dažniausiai turėdavo valdyti didžiulius ūkius ir dažnai gelbėti juos nuo bankroto. Mes tai laikytume pakankamai sunkiu darbu.
Be to, laikui bėgant džentelmeno sąvoka smarkiai plėtėsi. Džentelmenais pradėti pripažinti karininkai, laisvųjų profesijų atstovai, verslininkai, ilgainiui – beveik visa vidurinė klasė. Žodžiu, jei gerai apsidairytume aplink save, aptiktume ne vieną smarkiai užsiėmusį džentelmeną, kuris neva nedirba.
Socializmo menkiau paliestose šalyse net atostogų pavadinimas liudija apie kadaise vyravusią visai neproletarišką jų sampratą.
Žinoma, sąvokai plečiantis kilo nemažai ginčų dėl to, kas dirba, o kas – ne. Bet džentelmeno sampratos niuansai mums čia menkai rūpi. Svarbu kitkas: jei džentelmenai nedirbo, tai jie, bent proletariška prasme, ir neatostogavo. Darbas ir poilsis, šeima ir visuomenė, vieša ir privati erdvė tokiu atveju susiliedavo į vientisą gyvenimą, kurį žmogus privalėjo išgyventi be jokių pertraukų.
Todėl socializmo menkiau paliestose šalyse net atostogų pavadinimas liudija apie kadaise vyravusią visai neproletarišką jų sampratą.
Mums gerai pažįstamoje anglų kalboje žodis „vacation“ pirmiausiai siejamas su kelione, tam tikros vietos (o ne veiklos) apleidimu. Sakoma, kad šis paprotys atsirado Vilhelmo Užkariautojo teismuose, nes teisininkams reikėdavo grįžti į gimtąją Prancūziją ir padėti sudoroti vynuogių derlių.
Džentelmenų laikais tas pats žodis apibūdindavo sezoninį visuomenės persikėlimą iš miesto į priemiestį ar provinciją, turtingesni keldavosi į vasaros rezidenciją ar kurortinę vilą. Bet kuriuo atveju, tai nebuvo gyvenimo pertrauka. Vienus darbus ir veiklas keisdavo kiti, padaugėdavo ypatingų vasariškų užsiėmimų (nebūtinai daržininkystės), bet apskritai žmonės ir toliau gyvendavo savo įprastą gyvenimą.
Taigi visai įmanoma, kad mūsų atostoginis nuobodulys ir irzlumas tėra tik mirštančio socializmo agonija. Žmonėms nepavyksta gerai paatostogauti, nes jie nebesijaučia proletarais.
Mat jei atostogos yra gyvenimo pertrauka, tai neišvengiamai reiškia, kad darbas yra jungas ir proletaro grandinės. Jas žmogus turi siekti nusimesti, reikalaudamas trumpesnės darbo dienos, ilgesnių atostogų ir visaip siekdamas apsaugoti savo šeimą ir privatų gyvenimą nuo žalingo darbo poveikio.
Daugelis mūsų apie savo gyvenimą ir darbą taip paprasčiausiai negalvojame. Nesu iš tų, kurie propaguoja XIX a. sugrįžimą, mes turime rasti savo kelią. Bet socialistinė pasaulėžiūra mums taip pat akivaizdžiai nebetinka, todėl turime ką pagalvoti ir apie darbą, ir apie atostogas.
Tokiame kontekste nuo mokyklos suolo atsivejantis klausimas „kaip aš praleidau vasaros atostogas?“ pradeda skambėti visai rimtai ir įgyja naują prasmę.
Ar kartais nėra taip, kad dirbti mes norime kaip džentelmenai, o atostogauti – kaip proletarai?
