Bernardas Gailius: Kalbėti politiką

Kaip visada prieš rinkimus, politikos apžvalgininkų diskusijose jau spėjo atsirasti pažįstama gaidelė. Girdi, viskas bus gerai, kai rinkėjai pagaliau išmoks protingai rinktis ir įvertins partijų programas – jų tikruosius tikslus, ne vien lyderių grožį ir pan. Žinoma, Lietuva – jauna valstybė, jai dar tik dvidešimt, akivaizdu, kad rinkėjai čia nebrandūs. Manau, kad dar apie dvidešimt metų bus galima prieš rinkimus panašiai pašnekėti.

Tuomet jau turbūt būsime pasiekę XX a. Europos valstybių brandos vidurkį ir turėsime sugalvoti kokį nors naują paaiškinimą. Nes labai abejotina, kad rinkėjai pradės skaityti partijų programas.

Sprendžiu, kaip sakoma, pagal save. Nesidrovėdamas pripažįstu, kad nė vienos partijos programos nesu skaitęs ir per artimiausius dvidešimt metų neketinu perskaityti. Jau nekalbant apie tai, kiek laiko reikia turėti tokiems skaitiniams, išsidėlioti prieš save partijų programas, jas lyginti ir svarstyti, kurios labiausiai pageidaučiau kitą politinį sezoną, man atrodytų labai keista (keista kaip weird ar bizarre, o ne šiaip strange).

Politika – ne restoranas. Politika, kaip pasakytų Carlas Schmittas, yra gyvenimo ir mirties klausimas. Čia reikia rimtesnių paskatų ir argumentų nei partijų programos.

Partijų programų mitas yra senesnis už šiuolaikinę demokratiją, už Prancūzų revoliuciją ir tam tikra prasme – net už Apšvietos epochą. Šis mitas priklauso racionalizmo mitologijai. Jos esmė – žmogus priima sprendimus gerai apgalvojęs. Kuo geriau apgalvoja, tuo teisingiau sprendžia. Jei turėtų pakankamai informacijos, laiko ir netingėtų pagalvoti, žmogus priimtų vien tik teisingus sprendimus (taigi būtų kaip Dievas – štai taip mitai mus ir veda paslaptingais takais, nuo vieno prie kito ir...).

Kaip ir daugelio „izmų“, didžiausia racionalizmo problema yra tikrovė. Iš pradžių žmonėms trūko proto – juos reikėjo apšviesti. Paskui jiems trūko informacijos – reikalauta viešumo. Šiandien, kai visi tarsi apsišvietę ir turi kiek nori informacijos, pradeda aiškėti, kad trūksta laiko.

Kaip ir daugelio „izmų“, didžiausia racionalizmo problema yra tikrovė. Iš pradžių žmonėms trūko proto – juos reikėjo apšviesti. Paskui jiems trūko informacijos – reikalauta viešumo.

Ir taip išeina, kad per visus tuos racionalistinės kovos amžius daugumą sprendimų žmonės vis tiek priima neracionaliai. Dar daugiau – nepanašu, kad ateityje ryškėtų kokia nors kitokia perspektyva. Kaip minėjau, netikiu, kad per artimiausius dvidešimt metų partijų programų skaitytojų ratas labai išsiplės.

Iš tikrųjų partijų programos visuomenėje užima panašią vietą, kaip politologijos vadovėliai. Jos rašomos tam, kad nebūtų skaitomos, nors tai žinoma nereiškia, kad jų tiesiogine prasme niekas neskaito. Viską, kas parašyta, kas nors perskaito.

Partijų programas ir politologijos vadovėlius žmonės skaito dėl dviejų priežasčių. Dažniausiai – iš didelio reikalo (toks darbas arba reikia baigti TSPMI). Kitais atvejais (be abejo, rečiau) šio tipo „literatūros“ skaitymą lemia pačių skaitytojų nuobodumas – skaitydami tariamai rimtas knygas jie tampa reikšmingesni sau (nors dažniausiai ne kitiems).

Vis dėlto, jei politologijos vadovėliai tėra didelės žalos nepadarantis visuomenės gyvenimo priedėlis, partijų programos gali pakenkti daug labiau. Patyrusiam melagiui nėra nieko parankiau už išoriškai solidų veikalą, kurio niekas neskaito. Tokiu veikalu visada saugu pasiremti, pagrindžiant savo poziciją.

Prisiminkite, kaip būdavo cituojami Lenino raštai. Panašiai galima nukreipti pašnekovus ir į partijos programą: „Mūsų programoje yra aiškiai atsakyta į visus jūsų šiuo metu užduodamus klausimus. Mūsų programoje yra aiškiai išdėstyta, argumentuota ir įrodyta, kad tik mūsų partija yra pajėgi išgelbėti Lietuvą nuo tos krizės, kurioje šiandien esame atsidūrę.“ Ar kaip nors panašiai. Gali nebūti nei krizės, nei atsakymų į klausimus, o vis tiek skambės įtikinamai.

Kaip mes iš tikrųjų renkamės rinkimuose, ar kada nors apie tai susimąstėte?

Pabandykite atsakyti sau. Atmeskite atsakymus, kuriuos sakote kitiems, jie nepaliečia esmės, jie yra paaiškinimai, o ne atsakymai. Drąsiai ženkite gilyn, palieskite esmę, kodėl balsuojate už? Sunku pasakyti, tiesa?

Turėtų būti nelengva. Momentas balsavimo kabinoje yra labai paslaptingas, nors dažniausiai pralekia nepastebėtas. Jei kas nors atliktų sociopsichologinį politinių rinkėjų tyrimą, tai, manau, sulauktų labai netikėtų rezultatų. Mat per rinkimus pilietis pasinaudoja savo tikrąja galia. Ji nėra racionali, greičiau stebuklinga.
Tačiau paprastumo dėlei čia sakykime, kad per rinkimus renkamės intuityviai. Iš esmės mes ieškome žmogaus ar žmonių, kurie tiesiogine prasme mums parodytų save ir įtikintų, kad jais galime pasitikėti. Būtent žmonių pasitikėjimas yra tai, kas laimima rinkimuose. O pasitikėjimą, priešingai populiariam įsitikinimui, kuria ne programa.

Juk kokią nors labiau apibrėžtą programą gali turėti tik tas, kas nori tęsti darbą valdžioje. Jis gal ir gali įvardyti projektus, kuriuos tikisi užbaigti ir pan. Bet ir tokiu atveju ateitis yra per daug nenuspėjama, kad būtų prasminga ją konkretizuoti kaip programą. O kandidatai, kurie buvo opozicijoje, ar politikos naujokai apskritai negali turėti programos, nes nežino tikrosios padėties.

Iš tikrųjų mes į valdžią norime išrinkti ne tuos žmones, kurie tariamai iš anksto žino, ką daryti. Norime išrinkti tokius, kurie tikrai žinos, ką daryti, kai tas klausimas iškils, taip sakant, realiuoju laiku. Taigi daug svarbiau už bet kokią programą yra žmogaus pasaulėžiūra, jo sugebėjimas pažinti ir įvertinti tikrovę, jo ankstesni darbai ir užsiėmimai. Visa tai atsiskleidžia, kai toks žmogus kalba savo politiką.

Politiką, kaip ir viską, žinoma, pirmiausia reikia daryti. Bet beveik taip pat svarbu yra mokėti ją pasakyti. 

Politiką, kaip ir viską, žinoma, pirmiausia reikia daryti. Bet beveik taip pat svarbu yra mokėti ją pasakyti. Sugebėti kalbėti politiką yra daugiau nei sugebėti išreikšti savo pažiūras ar apmąstyti kitų žmonių veiklą.

Kalbėti politiką moka tas, kas gali daugybę prasmių talpinančią mintį išreikšti taip, kad ji taptų skaidri. Kaip garsiojoje Winstono Churchillio frazėje apie Antrąjį pasaulinį karą: „Pergalė – vienintelis būdas išgyventi“. Arba taip, kaip man teko girdėti kalbant Rusijos – Gruzijos karo metu: „Dabar svarbiausi du dalykai – pinigai ir Amerika.“

Taip mąstant kyla pagunda pervertinti retoriką, todėl į ją reikia atkreipti atskirą dėmesį. Retorika yra labai paradoksali. Ji tik atrodo atskiriama nuo turinio. Daug dažniau ji turinį pabrėžia ir išryškina, gal kartais net pačiam autoriui to nenorint.

Pavyzdžiui, nepriklausomas kandidatas Š.Navickis pasirinko netikėtą metodą ir savo programą parašė eilėmis. Ją nėra sunku net ir visą perskaityti (šiuo požiūriu tai tikrai naujas žodis Lietuvos politikoje ir galbūt net permainos į gera). Vis dėlto čia priminsiu tik dažniausiai cituojamą vietą:

Kai lygini save ir bankininką storą,
Palūkanų kieta virve apraizgiusį valstybės kaklą
Ir vedantį kiekvieną mūsų į bankrotą...
Gana mus kvailinti lyg bandą aklą,
Praradusią bet kokį protą!

XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje rinkėjai tokias eiles neklysdami priskirtų komunistų partijai. Ką apie jas manyti šiandien?

Kadangi niekada neslėpiau savo antipatijos komunizmui, tai, tikriausiai, galiu sau leisti pasakyti, jog neverta balsuoti už Š.Navickį. Bet dar mažiau verta už jį balsuoti, jei jis nėra komunistas, o tik mano, kad šiais krizės laikais „communism sells“.

Atkreipkite dėmesį, kad žmonės labai retai pasirenka tikrus demagogus – tuos, kurie neturi jokio turinio (beveik jokio turinio – kokį nors juk visi turi). Tuos, kurie tikisi laimėti grynomis manipuliacijomis. Lietuvoje tai pasisekė iš esmės tik R.Paksui.

Per šiuos rinkimus tai, matyt, ir vėl nepasiseks – šį kartą „sąrašų“ autoriams, kurie, ko gero, net patys įsivaizduoja, kad išjudino minias.

Visus kitus politikus, net ir tuos, kurių jūs nemėgstate, žmonės renkasi dėl turinio. Kitaip tariant, ne dėl to, kad tie politikai sėkmingai save nuslėpė, o dėl to, kad tie politikai sėkmingai save parodė. Nepamirškite, kad blogis taip pat traukia. Jis taip pat pasirenkamas dėl to, kas jis yra.

Trumpai tariant, štai ko mes norime iš politikų: kad jie galvotų, darytų ir kalbėtų politiką. Tokią, kokią turi. Mes ir be programų mokėsime išsirinkti.
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
„Lidl Lietuva“ septintus metus iš eilės pripažinta geriausiu darbdaviu Lietuvoje ir Europoje
Reklama
Tyrimas atskleidė: „Lidl“ dažno vartojimo prekių krepšelis – pigiausias
Reklama
Įspūdingi baldai šiuolaikinei svetainei: TOP 5 pasirinkimai